Kokį atskaitos tašką – XVIII a. pabaigą ar XIX a. pradžią – laikyti Vilniaus gatvių apšvietimo istorijos pradžia, nuomonės išsiskiria. Tačiau drąsiai galima teigti, kad nuo XIX a. pradžios dirbtinė šviesa pamažu skynėsi kelią į Vilniaus gatvės. Iki tol tamsiu paros metu esamo apšvietimo nepakako – miesto gyventojai ir svečiai, ypač žiemą, skendėjo bauginančioje tamsoje. Galima netgi sakyti, kad be kelių privačių apšvietimo priemonių iš esmės vieninteliai šviesos šaltiniai naktinėse Vilniaus gatvėse buvo gaisrai. Net ir XX a. pradžioje ši problema Vilniuje buvo opi – pavyzdžiui, 1908 m. Vilniuje buvo net 95 gaisrai.

Dėl nuolatinės lėšų stokos miesto valdžia necentrinėms gatvėms skirdavo kuo pigesnius degalus, kokybiški degalai buvo skirti pagrindinėms gatvėms apšviesti. XIX a. pradžioje gatvių žibintams naudotas degus skystis – kanapių aliejus. Tokie žibintai dažniausiai kabinti ant stulpų, rečiau – tvirtinami prie sienų. Patys žibintai buvo gana primityvūs: vieno–keturių dagčių liepsna nuo vėjo būdavo apsaugota stiklo plokštėmis iš keturių pusių. Žibintai būdavo su metalinėmis briaunomis ir ažūrinėmis sienelėmis, angos užpildytos žėručio plokštelėmis, vėliau – stiklu. Paprastus stačiakampius žibintus 1824 m. pakeitė apvalaus stiklo žibintai, dar vadinami „Varšuvos“ žibintais.

„Varšuvos“ žibintai buvo dailesni ir skleidė daugiau šviesos. Jų buvo mažai ir tik pagrindinėse miesto gatvėse, daugiausia prie administracijos pastatų. Kadangi šiems žibintams tiko tik brangesnis valytas kanapių aliejus, didesnės buvo ir jų eksploatavimo sąnaudos. Todėl 1832 m. iš 559 mieste esančių žibintų tik 28 buvo „Varšuvos“ tipo.

Apšvietimas buvo apmokamas iš miesto biudžeto, o XIX a. viduryje Vilniaus nekilnojamojo turto savininkai mokėjo ypatingą mokestį už miesto apšvietimą (фонарный сбор). Naujieji žibintai  turėjo specialų įrenginį, kuris mišinį garino ir, degindamas garus, teikdavo šviesą. Tačiau jiems naudojamas mišinys (sudarytas iš 78 proc. spirito ir 22 proc. terpentino) buvo net keturis kartus brangesnis. Matyt, tai ir lėmė, kad tokių žibintų mieste buvo tiek nedaug.

Imperijoje iš spirito gamybos į iždą buvo surenkama daugiausia lėšų. Todėl valstybė norėjo ją plėsti ir naujai prijungtose teritorijose, didindama namų sąlygomis varyto spirito rinką. Matyt, tai turėjo įtakos, kad 1849 m. imperinė valdžia įsakė miesto žibintams naudoti spirito ir terpentino mišinį.

Vilniaus miesto valdžia nenorėjo priimti tokio pasiūlymo, tačiau į miesto nepatogumus nebuvo atsižvelgta. Pareikalavus generalgubernatoriui ir ministerijai, valdyba nusileido ir 1851 m. centrinėje miesto dalyje (prie generalgubernatoriaus rūmų, Rotušės, Aušros vartų, Šv. Jono ir Dominikonų gatvėse) užsidegė pirmieji spirito ir terpentino žibintai. Tačiau jų buvo vos 108, o 1857 m. – 190. Kiti 400 žibintų buvo aliejiniai, išsidėstę taip pat miesto centrinėje dalyje, Antakalnio, Rasų, J. Basanavičiaus ir Šnipiškių priemiesčių pagrindinėse gatvėse.

Aliejinis, spirito ir terpentino apšvietimas buvo prastas, tokie žibintai stovėjo dideliu atstumu. Iki XIX a. antrosios pusės Vilniaus nuošalesnių gatvių ir namų apšvietimas priklausė nuo namų savininko noro ir galimybių. Tik pasiturintys gyventojai išgalėjo apšviesti gatvės lopinėlį, kiemą ar tarpuvartę prie savo namų. Jei XIX a. privačių namų ir kiemų savininkai patys sprendė dėl apšvietimo įrengimo, tai XX a. pradžioje generalgubernatoriaus įsaku visiems namų savininkams buvo įsakyta žibintais apšviesti kiemus. Antraip grėsė 500 rb bauda arba trys mėnesiai kalėjimo. Tai buvo būdas įdiegti daugiau apšvietimo, kita vertus, bandymas apmažinti nusikalstamumą Vilniaus gatvėse, ypač priemiesčiuose, kurie, pavyzdžiui, Antakalnis, – anot laikraščio „Vienybė lietuvininkų“ korespondento, – „tapo plėšikų lizdu, kur ir dieną, ir naktį buvo užpuolami ir apiplėšinėjami žmonės“.

 

Tekstą parengė Dina Zapolskich