Apie atskirų įstaigų apšvietimą plačiau neužsimenama. Tik žinoma, kad viešbutis „Europa“ garsėjo ryškiu apšvietimu. 1863 m. Rusijos valdininkas A. Mosolovas, ką tik atvykęs į Vilnių, buvo maloniai nustebintas nuostabių naujojo viešbučio kambarių su visais patogumais ir ryškiai apšviesto valgomojo.

Viešųjų pastatų apšvietimui, kaip ir turtingųjų miestiečių butuose, naudotos vaškinės žvakės, vėliau ir žibalinės lempos. XIX a. pabaigoje patalpoms apšviesti taip pat imtos naudoti dujos. Dujomis buvo apšviečiami centrinės miesto dalies restoranai, kavinės, parduotuvės, kai kurios stambesnės mokyklos, fabrikai. Tačiau dujinės lempos turėjo ir trūkumų: „Dainavo tik p. Bobravičius, ir skambino p. Šimkus, bet nepaprastos gazinės lempos šnypštimas nedavė jų gerai išgirsti“. Elektrinis apšvietimas pirmiausia buvo įdiegtas pramonės tikslais ir valstybės institucijoms apšviesti. Elektros kainos buvo diferencijuotos: abonentai, suvartodavę iki 200 valandų per metus, už 1 kW/h mokėdavę 0,3 rb, virš 400 valandų – 0,15 rb, virš 2000 valandų – taikoma 2–25 proc. nuolaida, įstaigoms ir įmonėms daroma 10 proc. nuolaida, atitinkamai 1905 m. – 0,33 ir 0,18 rb, 1907 m. – 0,35 ir 0,20 rb už 1 kW/h. Be to, už skaitiklį skirtas papildomas mokestis 0,6–1,5 rublio.

Iki įsteigiant centrinę elektrinę, Vilniuje keli privatūs namai turėjo elektros generatorius. XX a. pradžioje žinomos dar kelios privačios elektrinės. 1900 m. neoficialiai įrengtas elektrinis įrenginys buvo pirklio G. Janovo name J. Basanavičiaus gatvėje. 1901 m. žibaliniu varikliu varoma elektrinė buvo įsteigta generolo Kukelio name Antakalnio gatvėje. 1902 m. vasario 14 d. su žibaliniu varikliu pradėjo veikti elektrinė Vilniaus miesto salėje (Filharmonijoje). Salę apšvietė 42 lempos. 1901–1903 m. elektros šviesa buvo apšviesta Kombero ir Baranausko lentpjūvė, buvusi A. Juozapavičiaus gatvėje. Tai buvo viena didžiausių privačių elektrinių. 1902 m. geležinkelis taip pat pasistatė elektrinę. Ji buvo pastatyta Turgaus gatvėje ir apšvietė ne tik geležinkelio pastatus, bet ir aplinkinius namus. 1903 m. kojinių fabrike „Imperialas“ įrengta elektrinė buvo skirta tik pramonines patalpas apšviesti. 1903 m. pirklys J. Šumanas, gavęs leidimą iš gubernijos valdybos, patobulino Botanikos sode jau esančią šiluminę elektrinę. Naujoviška blokinė elektrinė 1905 m. buvo įrengta grafienės S. Zabielienės namuose Sodų gatvėje. Ši elektrinė teikė elektrą Sodų, Gėlių ir Šopeno gatvių namams. 1906 m. klijų fabrike Paupio gatvėje savininkas P. Goldšteinas įrengė elektrinę fabrikui apšviesti. 1910 m. inžinierius S. Ceitlinas buvusiame Pimenovo name Gedimino prospekte įrengė pakankamai galingą elektrinę pavadinimu „Elektros jėga“. Ji teikė elektros energiją kino teatrui „Odeonas“. 1910 m. kovo 30 d. savo elektrinę įsirengė pašto ir telegrafo valdyba, esanti Didžiojoje gatvėje. Taigi elektros energijos plitimu Vilniaus mieste labiausiai rūpinosi pramoninkai.

Pramoninių pastatų patalpoms apšviesti naudotos ne blankios kaitinamosios lempos, bet daugiau šviesos teikiančios Volto lanko lempos. Kartais jomis apšviesdavo didesnes sales, bet šiuo tikslu paprastai naudoti sietynai su 40 ar daugiau kaitinamųjų lempų. Taip buvo apšviesti generalgubernatoriaus rūmai: „Ypatingai stulbinamai atrodė rūmų salė, užsidegus visus šviestuvus, – rašoma jau minėtame Vilniaus vadove, – 1904 m. elektrinė šviesa apšvietė miesto pasažą ir jame esančias miesto koncertų ir viešbučio sales“. 1910 m. rugsėjį elektrinė šviesa įvesta net miesto kalėjime.

Įdomu, kad jau 1905 m. laikraščiuose pradėta reklamuoti naują gydymo būdą – gydymą šviesa. Štai „Vilniaus žiniose“ skelbta, kad Gedimino prospekte, Smaženevyčiaus name daktaras Anufrijus Simanas Sviderskis priimąs ligonius šešiuose kabinetuose, gydo juos dviem būdais – „vietiniu apšvietimu“ ir „šviesos maudyklėmis“. Pirmuoju būdu gydyta „raumenų ir sąnarių sausgela (reumatizmas), įvairios nervų ligos (migrena), įsisenėję plaučių plėvės uždegimai, užsigavimai, artritas ir kitos sąnarių ligos, podagra, odos ligos ir sopėjimai, rožė, viduriavimas kraujais, egzema. „Šviesos maudyklėmis“ gydytas reumatas, išblyškimas, nervų silpnumas, inkstų ligos“.

XX a. antrajame dešimtmetyje elektrinis apšvietimas pagerino kai kurių fotoateljė darbo sąlygas ir prailgino jų darbo laiką. 1910 m. naujoji Š. F. Česli fotostudija veikė nuo 9.00 iki 20.00 valandos. Nuotraukos darytos „su pagelba elektros šviesos tamsią ir apsiniaukusią diena, o taip-pat ir vakare; nufotografavimui elektros šviesą, nei kiek neblogesni, kaip dieną“.

Reklaminiuose skelbimuose viešbučiai visuomet paminėdavo šį patogumą. Iš skelbimų sužinome,  kad 1905 m. elektrinį apšvietimą įsirengė viešbutis „Italija“ (prie Katedros cerkvės ir miesto teatro), 1909 m. – „Metropolis“ (netoli Aušros vartų), 1910 m.. – Niškovskio (kuriam 1910 m. sukako 137 m., Didžiojoje gatvėje) ir „Lietuviškasis“ (Didžiojoje g. 74), 1911 m. – „Bristolis“ (Gedimino pr. 22) ir „Venecija“ (prie geležinkelio).

1905 m. prekyboje pasirodė „naftinės kaitriosios lempos „Unika“, kurios „duodavo šviesą pigesnę ir ryškesnę už dujas ir elektrą“. 1914 m. skelbimuose rašoma, kad labiausiai paplitusias ir visuotiniai ekonomiškiausiomis pripažintas elektrines lemputes „Osram“ buvo galima įsigyti Šiaurės vakarų krašte stambiausioje L. Zalkindo (Л. Залкинд) parduotuvėje (Didžioji g. 73) bei A. I. Purto ir S. D. Plotke urmo sandėlyje (Sirotskaja (dab. – Subačiaus) 6). „Osram“ lemputės konkuravo su „Vertexo“ lemputėmis, kurios sunaudodavo net 70 proc. mažiau energijos ir šviesdavo „kaip saulė“ ir lemputėmis „Uranija“, kurių pakakdavo 3000 val. ir, kurios niekada netamsėdavo. Jas buvo galima įsigyti S. F. Ceitlino (С. А. Цейтлин) parduotuvėje (Šv. Jurgio (dab. – Gedimino) pr. 22).

Plintant elektros apšvietimui, didėjo apšvietimo prekių poreikis, augo jų pasiūla. Viena didesnių parduotuvių, prekiavusi apšvietimo priemonėmis, buvo T. Odynieco Didžiojoje g. 39. Čia buvo galima mažomis kainomis įsigyti žibalinių lempų ir pasidabruotų „žirandolių“ (sietynų). 1905 m. M. B. Eigeso parduotuvė Vokiečių g. 17 prekiavo lempomis ir joms skirtais prietaisais. o 1911 m. – K. Galinaitis Gedimino prospekte „prekiavo įvairių rūšių lempomis pigiomis kainomis“.

 

 Tekstą parengė Dina Zapolskich