Vilniuje modernus apšvietimas pradėtas diegti XIX a. antrojoje pusėje Šiaurės vakarų krašto generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo iniciatyva (paskirtas 1863 m. gegužės 13 d.), kuriam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai slopinant sukilimą. M. Muravjovo tikslas buvo neleisti vėl užgimti sukilimų židiniams ir atnaujinti krašto rusinimo politiką.

Nuslopinus sukilimą buvo sustiprintas policijos darbas Vilniuje ir ypač akylai stebimas miestiečių judėjimas naktimis. Tačiau policijos darbą apsunkino prastai apšviestos gatvės. Todėl 1863 m. birželio pradžioje generalgubernatorius M. Muravjovas vidaus reikalų ministerijai pranešė, kad Vilniuje nedelsiant reikia gerinti gatvių apšvietimą. Pasiūlyta Sankt Peterburgo pavyzdžiu įvesti dujinį apšvietimą.

Į naujieną žaibiškai atsiliepė prancūzų kilmės Sankt Peterburgo pirklys Žanas Lalansas ir birželio 24 d. dūmai pasisiūlė Vilniuje įdiegti dujinį apšvietimą. Jo projektas po keturių svarstymų dūmos buvo priimtas ir lapkričio 14 d. jau galutinai pasirašytas. Miesto biudžete nebuvo pinigų tokiam grandioziniam projektui, bet generalgubernatorius, pasinaudodamas savo, kaip sukilimo numalšintojo, įtaka, gavo pinigų iš sostinės. Vis dėlto visos sumos apšvietimui įdiegti Vilnius negavo: dalis lėšų generalgubernatoriaus įsakymu buvo išskirta iš pajamų, gautų už gyventojų nekilnojamojo turto ir butų mokesčius.

Tų pačių metų lapkričio 14 d. patvirtintas dujų fabriko projektas, o 19 d. miesto valdyba pasirašė sutartį su Lalansu, pagal kurią prancūzas gavo 25 metų monopolijos teisę į dujų fabriko ir miesto apšvietimo eksploatavimą. Dujų fabrikas pradėtas statyti dabartinio Operos ir baleto teatro vietoje, A. Vienuolio gatvėje, tuomet Dujų skersgatvyje (Газовый переулок). Kartu pradėta tiesti  dujotiekio magistralę.

Projektas turėjo ypatingą reikšmę, nes darbai buvo tęsiami net labai šaltą 1864 m. žiemą. Tų pačių metų rudenį darbai buvo baigti, nutiestas dujinių vamzdžių tinklas siekė net 14 km. Dujotiekio pagrindinės magistralės ėjo po dabartinėmis Tilto, Vilniaus gatvėmis ir po Gedimino prospektu. Fabrike dujos buvo gaminamos iš medžio trinkelių ir pjuvenų, tokios dujos buvo naudojamos tik gatvių apšvietimui. Pirmieji 307 dujiniai šviestuvai įsižiebė 1864 m. spalio 22 d. Rotušės ir Šv. Ignoto aikštėse, Liejyklos ir Totorių gatvių kampe, Antakalnio gatvėje iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, ant Žaliojo, Žvėryno ir Vilnios tiltų, prie viešųjų šulinių – iš viso 32 gatvėse ir skersgatviuose. Bet pirmiausia prie generalgubernatoriaus rūmų tą dieną buvo įžiebti net 44 „apšvietimo ragai“. Vilniaus kronikininkas labai vaizdingai aprašė minios susijaudinimą, kuri tą dieną sekiojo kiekvieną žibintininką ir džiaugsmingais šūksniais sveikino kiekvieną efektingą bei spalvingą žibinto uždegimą. Iki tos dienos tik imperijos sostinėje Sankt Peterburge nuo 1835 m. švietė dujiniai žibintai. Net Maskvoje, antrajame pagal svarbą imperijos mieste, dujinis apšvietimas atsirado vėliau – 1866 metais. Dujiniam apšvietimui labiausiai tiko keturkampiai ar stačiakampiai, tvirtinami prie nulietų metalinių ampyrinių kronšteinų ar stulpų, stikliniai žibintai. XIX a. pabaigoje dujinius keturkampius žibintus, kaip ir XIX a. pradžioje aliejinius, pakeitė apvalūs žibaliniai vadinamieji „Varšuvos“ žibintai.

XX a. pradžioje carinei valdžiai palankioje literatūroje dujinio apšvietimo įvedimas į Vilniaus gatves pavadintas„vienu didžiausių krašto valdytojo M. Muravjovo nuopelnų miestui“. Tačiau carinės Rusijos leidžiamose M. Muravjovo biografijose dažniausiai nė neužsimenama apie Vilniuje įvykdytą apšvietimo reformą, bet tik pabrėžiamas sukilimo numalšinimo faktas ir griežtas rusinimo politikos vykdymas.

Dujinis apšvietimas Vilniuje neišplito, nes buvo gana brangus. Po septynerių metų, 1871 m. dujinių žibintų skaičius siekė 323, 1891 m. – 332, o 1898 m. – vos 346. Atslūgus baimei dėl naujo sukilimo, caro valdžia mieliau skyrė lėšas policijos pajėgų didinimui nei apšvietimo gerinimui ir patogumų įrengimui mieste. Per 50 metų Vilniuje neatsirado nė 40 naujų dujinių žibintų.

Priemiesčiai ir nuo centro nutolusios gatvės vis dar buvo apšviečiamos spirito ir terpentino bei kanapių aliejaus žibintais. Toks apšvietimas buvo nerentabilus ir 1876 m. rugsėjo 13 d. šias gatves nuspręsta apšviesti pigesniu nei dujos skystu angliavandenilių mišiniu – žibalu.

Žibalas buvo pigesnis už dujas, tad miesto išlaidos apšvietimui sumažėjo, o žibaliniai žibintai pradėti naudoti ne tik priemiesčių, bet ir senamiesčio gatvėse. Iš pradžių neatrodė, kad žibalinis apšvietimas taip išpopuliarės, nes jo kokybė buvo nedaug geresnė už aliejinį apšvietimą. Antakalnį, Užupį, Naujamiestį ir Šnipiškes žibalu apšvietė XIX a. pabaigoje. 1880 m. žibalinių žibintų buvo jau 456, o 1891 m. – net 842. Pačioje XIX a. pabaigoje 144 gatvės, skersgatviai ir aikštės buvo apšviestos naudojant žibalą. Dembo fabriko kainomis svaras žibalo kainavo 0,045 rb, o parduotuvėse – 0,05 rublių. 1902 m. rugsėjį pūdas (40 svarų) kainavo 1,25 rb (svaras 0,03 rb), o 1903 m. sausį – 1,60 rb (svaras 0,04 rb).

Žibalą miestui teikė beveik visas varžytynes laimėdavusi „Brolių Nobelių  naftos gamybos bendrovė“ (vienas iš brolių – žymusis Alfredas Nobelis). Kasmet vyko ir žibintų stiklų tiekėjų konkursas. XIX a. aštuntasis dešimtmetis ypatingas tuo, kad miestas vienu metu turėjo dujinius, žibalinius bei spirito-terpentino ir kanapių aliejaus žibintus. Žibalinis apšvietimas sumažino miesto biudžeto sąnaudas apšvietimui ir grįžo į XIX a. pradžios lygį. 1821 m. apšvietimui iš miesto biudžeto skirta 2929 rb, o XIX a. antrojoje pusėje ši suma išaugo beveik iki 6000 rublių. 1876 m. rugsėjo 13 d. įvedus žibalinį apšvietimą, šis atpigo nuo 5700 iki 3200 rublių.

Iš pradžių dujų fabrikas stovėjo pakraštyje, bet miestui augant, po 20 metų jį apsupo besiformuojantis miesto centras. Miestiečiai nuolat skundėsi miesto valdžiai dėl šalia fabriko buvusių dviejų rezervuarų (antžeminis, 1400 m³ talpos ir požeminis, pradėjęs veikti 1900 m.) stovėjusių arti gyvenamųjų namų.

Taip pat dauguma gyventojų buvo nepatenkinti gatvių apšvietimo kokybe, nes dujų fabrikas, nuo 1872 m. priklausantis Berlyno įmonei „Naujoji dujų bendrovė“, turėdamas apšvietimo monopoliją, brangiai tiekė prastos kokybės dujas. Kainos buvo aukštesnės nei Sankt Peterburge, Rygoje ar Maskvoje. Be to, ne kartą kilo konfliktai tarp fabriko savininkų ir miesto valdžios.

Vokiečių bendrovės sutartis su miestu baigėsi 1888 m., bet bendrovė ir toliau siekė sudaryti naują, sau palankią sutartį. Tačiau 1892 m. sausį Vilniaus dūma valdybai įsakė kaip galima greičiau pakeisti dujinį apšvietimą elektriniu. Kol buvo vystomas centrinės elektrinės projektas, iš dujų fabriko pareikalauta 1898 m. birželio 15–spalio 15 d. pašalinti visus jiems priklausančius apšvietimo įrenginius iš Vilniaus gatvių. Tuomet iš priemiesčių į centrą buvo perkelti stulpai žibaliniams žibintams, o priemiesčiuose pastatyti mediniai. Taip trumpam visas miestas perėjo prie žibalinio apšvietimo. Pastačius elektrinę jėgainę, vokiečių bendrovė bandė parduoti Vilniaus miestui dujų fabriką už 240 000 rb, nes dar XX a. antrajame dešimtmetyje dalis gatvių buvo apšviesta dujomis.

Iš pradžių miesto dūma sutiko pirkti dujų fabriką, bet inžinieriui F. Bankovskiui sukritikavus pasiūlymą pirkti dujų fabriką už tokią didelę kainą ir bendrovei nesutikus su miesto iškeltomis sąlygomis, jis taip ir liko privačiose rankose. Vilniaus dujų fabrikas veikė ir Antrojo pasaulinio karo metu, bet buvo susprogdintas besitraukiančių vokiečių.

 

Tekstą parengė Dina Zapolskich