ŽYDŲ MERGAIČIŲ MOKYKLOS VILNIUJE XIX AMŽIUJE

 

Svarbiausias skirtumas tarp žydų mergaičių ir berniukų švietimo tas, kad mergaičių švietimu ilgą laiką rūpinosi pati žydų bendruomenė. Pagal nusistovėjusį įsivaizdavimą apie lyčių vaidmenis, moterims pakako skaityti jidiš kalba. Populiariausias skaitomas tekstas buvo Biblija su komentarais. Moterys turėjo mokėti skaityti knygeles su maldomis jidiš kalba, kurios buvo sakomos penktadienio vakarais, uždegant žvakę. Tradicinėje žydų bendruomenėje gana aukštas moterų raštingumo lygis ilgą laiką buvo pasiekiamas be formalių institucijų ir struktūrų pagalbos.

XIX a. žydų bendruomenėje prasidėjo dideli pokyčiai. Pasiturintys žydų bendruomenės nariai, ieškodami jaunikių savo dukterims, pirmenybę teikė jaunuoliams, turintiems modernų, pasaulietinį išsilavinimą, t. y. mokėjusiems rusų ar lenkų kalbas, įgijusiems akademinių laipsnių. Merginoms pasaulietinis išsilavinimas taip pat leido daryti karjerą už žydų bendruomenės ribų, ištrūkti iš Sėslumo zonos.

Tokios lengvatos skatino vis daugiau žydų siekti modernaus, pasaulietinio išsilavinimo. Kai kurioms merginoms šią galimybę suteikdavo tėvai, samdydami mokytojus. Toks išsilavinimas vadintas „naminiu išsilavinimu“ (домашнее воспитание). Tinkamas išsilavinimas merginai atverdavo daugiau galimybių ištekėti už pasiturinčio jaunikio, net pakelti tėvų reputaciją.

Ilgainiui išsilavinimo imta siekti galvojant apie profesiją. Išsilavinimą valstybinėse mokyklose įgijusios merginos galėjo užsiimti savarankiška profesine veikla – tapti mokytojomis, dantų gydytojomis, vaistininkų padėjėjomis, akušerėmis.

Pirmosios mokyklos, kuriose mergaitės mokėsi pasaulietinių dalykų, buvo įsteigtos Vilniuje. 1831 m. Ševelis Perelis (Шевель Перель,1800–1867) Vilniuje įsteigė pirmąją Rusijos imperijoje pasaulietinę žydų mokyklą. Mokykla veikė Vilniuje, 374 posesijoje (dab. – Vokiečių g. 26). Milerio name, kuriame „spietėsi kultūrinis ir pramoginis miesto gyvenimas“. Mokykloje buvo įsteigti atskiri berniukų ir mergaičių skyriai. 1850 m. mokykla buvo reorganizuota į mergaičių trijų klasių mokyklą. Tokia išliko iki 1867 m.

Kitą pasaulietinę dviejų klasių mokyklą Vilniuje 1841 m. įsteigė mokytojas Levas Germaizė (Лев Гермайзе). 1850 m. šioje mokykloje taip pat mokėsi vien mergaitės. Jų buvo 45. 1846 m. mokytojai Aronas Gitelsas (Aрон Гиттельс) ir Abraomas Šrejberis (Aбрам Шрейбер) Vilniuje įsteigė dviejų klasių mokyklą, kurioje 1851 m. mokėsi 30 merginų.

Tačiau populiariausias buvo Ševelio Perelio mergaičių pensionas (uždara mokymosi įstaiga). Pensioną 1831–1849 m. baigė 794 žydaitės. Ševelis Perelis, mokytojavęs Vilniaus valstybinėje berniukų realinėje mokykloje, subūręs kvalifikuotą pedagogų personalą, dėstė ir mergaitėms. Mergaičių švietimą ir auklėjimą jis pavertė „šeimos verslu“. Š. Perelio mokykloje mokytojavo jo dukra Flora, anūkė Roza ir dukterėčia Gitlia, pabėgusi iš Kuibyševo nuo vyro fizinės prievartos.

Mokykloje mokslas truko trejus metus. Merginos buvo mokomos jidiš, vokiečių ir rusų kalbų, aritmetikos, tikybos, geografijos, istorijos ir piešimo. Štai kaip atrodė šios mokyklos mokymo planas 1853 metais:

 

Mokymo planas Ševelio Perelio privačiame mergaičių pensione 1853 m.

Baigusios studijas šioje mokykloje merginos galėjo laikyti egzaminą namų mokytojos kvalifikacijai įgyti. Tačiau tęsti pedagoginę veiklą jos galėjo tik žydų šeimose arba žydų išlaikomose mokyklose.

XIX a. ketvirtajame–šeštajame dešimtmečiuose pasaulietinių dalykų skirtingų tikėjimų merginos mokėsi atskirai. Tai aiškėja iš 1856 m. Kauno žydų bendruomenės prašymo leisti jų dukroms mokytis Marijos Siavcilos (Мария Сявцилло) privačiame mergaičių pensione.

Liaudies švietimo ministerijos nutarimu, žydės galėjo mokytis šiame pensione tik atskirose patalpose bei atskirai nuo krikščionių mergaičių. Mokslas šiame pensione truko ketverius metus, o mokinės išlaikymas kainavo 40 rublių per metus. 1857 m. Panevėžio žydų bendruomenė taip pat prašė leisti įsteigti pensioną, kuriame merginos galėtų mokytis pasaulietinių dalykų. Tačiau leidimas nebuvo suteiktas.

Naujas posūkis žydžių pasaulietinio švietimo sistemoje pradėjo ryškėti 1858–1860 m., kai Liaudies švietimo ministerija visoje Rusijos imperijoje pradėjo svarstyti klausimą dėl mergaičių vidurinių mokyklų steigimo ir galimybės studijuoti kartu su bajorų ir miestiečių mergaitėmis. Mergaičių valstybinių vidurinių mokyklų nuostatus Liaudies švietimo ministerija rengė dvejus metus. Steigimo iniciatyvą perėmė Imperatorienės Marijos žinyba, o 1858 m. balandžio 19 d. įsteigė pirmąją Rusijos imperijoje mergaičių gimnaziją.

Šį faktą tuoj pat įvertino Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas, kreipęsis į Vyriausiąją moterų mokymo įstaigą prie Imperatorienės Marijos žinybos tarybos, prašydamas atsiųsti nuostatus, reglamentuojančius mokymo procesą gimnazijose.

Pirmosios mergaičių gimnazijos buvo iš dalies valdžios finansuojamos, o pagrindinė aprūpinimo našta teko bajorams ir miestiečiams. Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas siūlė įsteigti mergaičių gimnazijas Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau šį valdžios sumanymą atsisakė paremti vietos bajorų bendruomenės.

1858 m. viduryje Vilniaus, Kauno ir Gardino bajorų seimeliuose buvo sutarta rinkti lėšas bajorų dukterų mokymui privačiuose pensionuose. Tuo tarpu žydų bendruomenė, vis labiau įvertindama moterų pasaulietinio išsilavinimo svarbą, entuziastingai parėmė gimnazijų steigimo planus. Taip 1860 m. Vilniuje trijuose žydų pensionuose mokėsi 350 mergaičių, o kituose devyniuose pensionuose – 360 mergaičių. 

1859 m. Vilniaus žydų bendruomenė nutarė kasmet skirti 1000 rb gimnazijos išlaikymui, Kauno žydų bendruomenė – 500 rb, Raseinių – 30 rb, Jurbarko – 10 rublių. Tačiau kai V. Nazimovas, suprasdamas bajorų neigiamas nuostatas žydų etnokonfesinės grupės atžvilgiu, atsisakė priimti žydes į gimnazijas, pirmosios mergaičių vidurinės mokyklos liko be finansavimo šaltinio.

Keblią finansinę padėtį išgelbėjo Imperatorienės Marijos žinyba. 1860 m. sausio 1 d. pirmosios mergaičių valstybinės gimnazijos buvo įsteigtos Vilniuje, Kaune ir Gardine. Beje, vietos žydų bendruomenės Imperatorienės Marijos žinybai apskundė valdžios sprendimą ir išrūpino leidimą savo dukras mokyti valstybinėse gimnazijose.

Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia išnaudojo švietimą tautinės politikos tikslais. Pirmiausia valdžia siekė pašalinti lenkų kilmės asmenų daromą įtaką mergaičių auklėjimui ir mokymui. Buvo uždaryti šių asmenų laikomi privatūs mergaičių pensionai, lenkų kalba pašalinta iš mergaičių gimnazijų mokymo programų, lenkų kilmės asmenys negalėjo dirbti pedagoginio darbo valstybiniame sektoriuje. Darnios nuomonės dėl žydų mergaičių pasaulietinės švietimo sistemos pertvarkymo ir jo panaudojimo tautinėje politikoje nebuvo.

Imperijos biurokratija laikė žydus pačia svetimiausia etnokultūrine grupe, o ir pats žydų švietimas valdžiai mažiausiai rūpėjo. Kita vertus, vietos valdininkai neturėjo bendrų nuostatų, ar valstybinis žydų mergaičių švietimas padėtų keisti šios grupės atstovų vertybines nuostatas.

Pavyzdžiui, Vilniaus švietimo apygardos inspektoriaus Kauno gubernijai Nikolajaus Novikovo nuomone, „žydės, baigusios valstybines gimnazijas ir puikiai išmokusios rusų kalbą, vis vien netaps rusėmis“ (еврейки, окончившие государственные гимназии и выучившие русский язык, все равно не станут русскими). Tuo tarpu Aleksandras Tumanovas, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojas, matydamas spartų žydžių skaičiaus augimą valstybinėse gimnazijose, buvo įsitikinęs, kad „išsilavinusios žydės atneša į šeimas naują gyvenimo tvarką, naujus papročius ir taip iš vidaus perauklėja savo gentį“ (воспитанные в гимназиях еврейки внесут в семьи новый порядок, новые обычаи и так изнутри будет преобразовано еврейское племя). Kadangi nebuvo aiškios pozicijos, tai vietos valdininkai nesiėmė savo iniciatyva pertvarkyti žydų mergaičių švietimo sistemos. Priimti atitinkamus sprendimus skatino ir pati žydų bendruomenė.

Taip atsitiko dėl žydų tikybos dėstymo valstybinėse mergaičių gimnazijose. Moksleivių skaičius šiose gimnazijose nuolat augo, ir tėvai bei rabinai vis dažniau kreipdavosi į švietimo žinybą, prašydami be krikščionių tikybos pamokų dėstyti ir žydų tikybą. Tokie Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko ir Mogiliavo gimnazijų tėvų prašymai buvo adresuoti Imperatorienės Marijos žinybai, kuri 1869 m. priėmė sprendimą leisti dėstyti gimnazijose žydų tikybą, bet rusų kalba. Tačiau toks sprendimas nebuvo priimtinas žydų bendruomenei, todėl ji atsisakė žydų tikybos dėstymo išlaidas dengti iš tėvų renkamo mokesčio.

Tuo metu, kai Imperatorienės Marijos žinyba nagrinėjo žydų tikybos dėstymo mergaičių gimnazijose klausimą, Vilniaus švietimo apygardos valdininkai svarstė, ar gali žydai turėti atskiras mergaičių mokyklas. Kelti šį klausimą vėl paskatino žydų bendruomenė.

Būtina priminti, kad po 1863–1864 m. sukilimo žydams buvo palikta teisė turėti privačius mergaičių pensionus, tačiau rusų dėstomąja kalba. Vis dėlto šiose mokyklose tikyba dėstyta ne rusų, bet vokiečių kalba. Todėl žydės, kitaip nei lenkų arba lietuvių kilmės mokytojos, galėjo ir pačios reguliuoti mergaičių mokymo procesą pensionuose, kurti tinkamą auklėjimo atmosferą.

Šia „lengvata“ ir suskubo pasinaudoti žydų bendruomenė. 1868–1869 m. bendruomenė pateikė daug prašymų steigti privačius pensionus Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Būtent tuomet Vilniaus švietimo apygardos (toliau – VŠA) vadovybė pradėjo atskirai svarstyti žydų mergaičių mokyklų klausimą.

1869 m. sausio 25 d. VŠA globėjas Pompėjus Batiuškovas (Помпей Батюшков) prašė apygardos gimnazijų pedagogų tarybas atsakyti į klausimą, ar būtina ir naudinga leisti steigti atskiras privačias žydų mergaičių mokyklas, nors žydės gali lankyti ir bendrąsias mokyklas. Kaip ir tikėtasi, nuomonės išsiskyrė. Vadinasi, šiuo klausimu mokyklų vadovai ir pedagogai, kaip ir vietos valdininkai, neturėjo vienodos, tvirtos ir vienareikšmiškos nuostatos. Pats VŠA globėjas užėmė tarpinę poziciją: leido privačius žydų mergaičių pensionus (tik pradinių mokyklų lygio) steigti tose vietovėse, kur nebuvo galimybių įkurti pradinių žydų mokyklų ir mergaičių pamainų prie bendrų pradinių mokyklų.

Taigi XIX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vadinamajame Šiaurės vakarų krašte galutinai susiformavo valstybinė žydų mergaičių švietimo sistema. Nemokamą pradinį išsilavinimą žydės galėjo gauti mergaičių pamainose prie valstybinių žydų pradinių mokyklų (женские смены при народных еврейских училищах), pasirengti mokslui gimnazijose – privačiuose pensionuose, o vidurinįjį išsilavinimą įgyti valstybinėse mergaičių gimnazijose.

Mokslas mokyklose, skirtose žydėms, buvo organizuotas pagal naujas – 1863 m. lapkričio 10 d. Vilniaus švietimo apygardos globėjo patvirtintas – programas. Vienos, dviejų, trijų arba keturių klasių mokyklose žydės mokėsi tikybos, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų, istorijos, geografijos, dailyraščio, braižybos ir piešimo. Baigusios keturias klases mergaitės turėjo išmokti puikiai kalbėti, skaityti ir taisyklingai rašyti rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, įgyti buhalterijos pagrindus, žinoti pagrindinius senovės ir viduramžių istorijos įvykius, pažinti pagrindinius gamtos objektus Europoje ir Azijoje. Daugiausiai dėmesio turėjo būti skiriama rusų, prancūzų ir vokiečių kalbų bei aritmetikos mokymuisi, o istorija ir geografija mokymo planuose užėmė antraeilį vaidmenį. Mokykloje taip pat buvo mokoma rankdarbių, dainavimo ir šokių.

1886 m. Vilniuje veikė trys privatūs mergaičių pensionai. Nuo 1867 m. keturių klasių pensioną laikė Vulfas Kaganas (Вульф Каган), nuo 1877 m. trijų klasių pensioną – Nojus Funtas (Ной Фунт), nuo 1885 m. taip pat pradėjo veikti dviejų klasių pensionas, išlaikomas Levo Šlosbergo (Лев Шлосберг).

1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, žydų ir žydžių išsilavinimas buvo pakankamai aukštas: Vilniuje išsilavinusių žydų buvo 58,8 proc., žydžių – 39,5 proc., atitinkamai Kaune – 56,5 ir 35,4 proc., Panevėžyje – 51,3 ir 36,7 proc., Šiauliuose – 43,7 ir 32,1 procento. Tačiau Vilniaus gubernijoje vos 0,5 proc. žydų ir 0,6 proc. žydžių turėjo didesnį nei pradinį išsilavinimą, atitinkamai Kauno gubernijoje – 0,4 ir ir 0,3 procento.

Tačiau žydų bendruomenė matė būtinybę aktyviai pasinaudoti 1873 m. Rusijos imperijoje galiojusiu įstatymu, pagal kurį moterys, įgijusios valstybinį vidurinįjį arba aukštąjį išsilavinimą, galėjo kartu su savo vyru bei vaikais apsigyventi už Sėslumo zonos. Tai buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl Šiaurės vakarų krašto žydų bendruomenė itin skatino mergaičių pasaulietinį mokymąsi. Ilgainiui žydės šiose gimnazijose sudarė trečdalį, o kartais – beveik pusę besimokiusiųjų. Pavyzdžiui, Vilniaus Imperatorienės Marijos žinybos valstybinėje mergaičių gimnazijoje 1874 m. žydės sudarė 38,9 proc. bendro mokinių skaičiaus, 1883 m. – 39,9 procento. Atitinkamai Kauno Imperatorienės Marijos žinybos valstybinėje mergaičių gimnazijoje 56,9 ir 58,8 procento.

Būtina pastebėti, kad 1893 m. Švietimo ministerija pradėjo riboti besimokiusių žydžių skaičių valstybinėse gimnazijose. Todėl Švietimo ministerijos žinybos Vilniaus Imperatorienės Marijos aukštesniojoje valstybinėje mergaičių mokykloje (Виленское мариинское высшее женское училище) galėjo mokytis nedidelis žydžių skaičius: 1893 m. čia studijavo vos 2,5 proc. žydžių, tuo tarpu kitoje Vilniaus imperatorienės Marijos žinybos valstybinėje mergaičių gimnazijoje – 37,3 proc., Kauno imperatorienės Marijos žinybos gimnazijoje – 43,6 proc., Šiaulių gimnazijoje – 47,9 procento.

Mokymo procesas valstybinėse mergaičių gimnazijose tik iš dalies prilygo berniukų gimnazijoms. Mergaičių gimnazijose nebuvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, fizika ir kosmografija. Be to, mergaičių gimnazijose dėstomiesiems dalykams buvo numatyta mažiau savaitinių pamokų nei berniukų gimnazijose. Rusų kalbai ir literatūrai, prancūzų ir vokiečių kalboms, istorijai ir geografijai berniukų gimnazijose per metus buvo skirtos 104 pamokos, mergaičių gimnazijose – 97. Gamtos mokslams berniukų gimnazijose buvo skirtos 37 pamokos, mergaičių – 33. Be to, tik 1906–1907 m. su Liaudies švietimo ministerija buvo suderintos Imperatorienės Marijos žinybos mergaičių gimnazijų mokymo programos. Tačiau skirtumas tarp berniukų ir mergaičių viduriniojo išsilavinimo ir toliau išliko.

Žydų kilmės gimnazistės aktyviai dalyvavo 1905 m. įvykiuose. Ypač aktyvios buvo Šiaulių  gimnazistės, kurios dalyvavo bendrose miesto demonstracijose ir mitinguose. Švietimo ministerija net priėmė nutarimą uždaryti gimnaziją. Tačiau vietos bendruomenės pastangomis Šiaulių mergaičių gimnazija nebuvo uždaryta. Kauno žydų kilmės gimnazistės taip pat aktyviai išreiškė savo poziciją: jos pasisakė prieš įvykusius pogromus ir atsisakė dalyvauti privalomose šokių pamokose.

Sykiu pačios gimnazistės ir jų tėvai aktyviai teikė Vilniaus švietimo apygardos valdybai reikalavimus – leisti mokytis gimnazijose visų tautybių ir visų konfesijų mokiniams, gimnazijose mokyti lenkų, lietuvių ir jidiš kalbų, dėstyti šių tautų istoriją, leisti gimnazijose dirbti skirtingų tautybių mokytojams.

Po 1905 m. Rusijos imperijos valdžia buvo priversta daryti nuolaidų vykdytoje švietimo politikoje. Lenkų ir lietuvių kalbos buvo įvestos į vidurinių mokyklų mokymo programas, leista dėstyti krikščionių ir judėjų tikėjimus. Bet svarbiausia, kad žydų kilmės asmenys gavo teisę steigti privačias berniukų ir mergaičių gimnazijas bei progimnazijas. Lietuvių ir lenkų kilmės asmenims tokios teisės nebuvo suteiktos. Naujai atsivėrusia galimybe suskubo pasinaudoti žydų bendruomenė, aktyviai steigdama privačias gimnazijas bei progimnazijas.

Žydės ir toliau galėjo mokytis bendrose valstybinėse mergaičių gimnazijose, kur jos neretai sudarė 30–50 proc. visų besimokiusiųjų. Pavyzdžiui, Kauno Imperatorienės Marijos žinybos mergaičių gimnazijoje 1907 m. mokėsi 42,9 proc. žydžių, 1909 m. – 57,9 proc., 1912 m. – 43,6 proc., Šiaulių valstybinėje mergaičių gimnazijoje 1907 m. – 48,2 proc., 1909 m. – 52,5 proc., 1912 m. – 47,3 procento. Mažesnis besimokiusiųjų žydžių skaičius buvo Vilniaus Imperatorienės Marijos žinybos mergaičių gimnazijoje, kur 1907 m. žydės sudarė 21,5 proc., 1909 m – 13,5 proc., 1912 m. – 10,4 proc. bendrojo moksleivių skaičiaus. Kadangi Vilniuje buvo dvi valstybinės mergaičių gimnazijos, kuriose buvo leista mokytis žydų mergaitėms, mokinių skaičius išsidalijo. Be to, Vilniuje buvo daugiausiai privačių žydų mergaičių gimnazijų ir progimnazijų.

1905–1914 m. Vilniuje veikė privati žydžių gimnazija su valstybinės gimnazijos teisėmis (tuo metu dar viena privati žydžių gimnazija veikė tik Gardine) ir šešios privačios žydžių progimnazijos. Tuo tarpu Kaune ir Panevėžyje buvo įsteigta tik po vieną žydžių progimnaziją. Panevėžyje keturių klasių progimnaziją laikė Mina Rubinštein (Мина Рубинштейн), Vilniaus Imperatorienės Marijos žinybos valstybinės mergaičių gimnazijos auklėtinė (baigė 1882 m.). 1907 m. Lydoje privačią keturių klasių mergaičių progimnaziją įsteigė Esfir Cypkina (Эсфирь Цыпкина), 1891 m. baigusi Vilniaus Imperatorienės Marijos žinybos valstybinę mergaičių gimnaziją.

 

Tekstą parengė dr. Olga Mastianica