Sąvoka „viešbutis“ (hotel) imta vartoti gana vėlai, XIX a. pirmojoje pusėje. Iki tol, XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, klestėjo „viešieji namai“ (public houses) Prancūzijoje,„tavernos“ (taverns) Amerikoje ir „užeigos namai“, arba smuklės (inns), Anglijoje. Šios įstaigos prekiavo alkoholiu, galėjo teikti nakvynės paslaugas. „Viešųjų namų“ savininkai privalėjo turėti alkoholio pardavimo licencijas. Tuo siekta, kad būtent įstaigų savininkai pasirūpintų viešąja tvarka mieste. Ilgainiui, tarsi norėdami atsiriboti nuo prastą reputaciją dėl moralinio nuosmukio ir alkoholio vartojimo pelniusių vietų įvaizdžio, įstaigų savininkai ėmė vadinti jas „viešbučiais“ (hotel).

Viešbučiai tapo modernios ekonomikos reiškiniu, būtinu besiformuojančio kapitalizmo bruožu. Kapitalizmo formavimosi laikotarpiu ne tik prekėms ir paslaugoms, bet ir idėjoms, net erdvei ir laikui buvo pritaikyta piniginė išraiška, pakito asmens ir jį supančio pasaulio suvokimas, žmonių tarpusavio ryšiai.

Kaip tik šiuo lūžio laikotarpiu verslininkas milijonierius Wiliamas Waldorfas Astoras, laikomas pirmuoju prabangių viešbučių steigėju JAV. 1893 m. jis atidarė pirmąjį savo viešbutį Niujorke „Waldorf“ ir 1897 m. „Astoria“. XIX a. antrajai pusei būdingais istorizmo architektūros elementais, – prancūziško stiliaus mansardinio stogo bokšteliais bei austriško baroko kupolais, – dekoruoti pastatai išsiskyrė tiek išorės, tiek vidaus prabanga: antai Astorijoje buvo net du restoranai (vyrams ir moterims), kavinė, baras, palmių sodas, biblioteka ir atskira viešbučio erdvė moterims (įėjimas ir registratūra). Astorijos prabangą pabrėžė ir tai, kad viešbutis turėjo sodą ant stogo, turkiškas ir rusiškas vonias. „Waldorfo“ viešbučiai turėjo po tūkstantį kambarių, čia buvo įrengtas vandentiekis, šildymo ir vėsinimo sistemos, veikė 18 liftų. Viešbučių klientus aptarnavo gausus personalo būrys: nuo paprastų patarnautojų iki profesionalių padavėjų. Tokiais viešbučių teikiamais malonumais ir prabanga JAV elitas galėjo mėgautis jau XIX a. devintajame dešimtmetyje, tačiau vadinamasis „modernus“ viešbutis Vakaruose atsirado tik XX a. pirmojoje pusėje.

Modernių viešbučių esmė – standartizacija. Šią idėją išvystė Konradas Hiltonas, kuris laikomas pirmojo „modernaus“viešbučių tinklo „Hilton“ ir net visos viešbučių imperijos pasaulyje įkūrėju. 1923 m. įsigijęs mažą „Mobley“ viešbutį, jis klientų patogumui visiškai pakeitė viešbučio strategiją: perplanavo kambarių ir holo erdves, sumanė išsikraustymo iki vidudienio sistemą (taikoma iki šiol), įrengė parduotuvių zoną hole, vėliau – įvedė penkių žvaigždučių sistemą. „Hiltono“ pradėtos diegti naujovės tapo šablonu šiuolaikiniams viešbučių steigėjams. Visa tai prasidėjo XX a. trečiajame dešimtmetyje JAV.

XIX a. vyko ir kiti procesai: dėl socialinės ir ekonominės pažangos sutrumpėjus darbo laikui, keitėsi laisvalaikio samprata. Žmonėms atsirado daugiau laisvo laiko – ir, natūralu, iškilo poreikis ieškoti naujų laisvalaikio praleidimo būdų. Modernioje visuomenėje nusistovėjus pakankamai aiškiems darbo ir laisvalaikio skirtumams, ėmė rastis specializuotos institucijos, besirūpinančios bendruomenės narių poilsiu ir pramogomis.

Ne mažiau svarbi ir technologijų pažanga, susisiekimo kokybė, naujų ir greitesnių transporto priemonių atsiradimas – visa tai ne tik sutrumpino kelionių laiką, bet iš esmės pakeitė ir kelionių pobūdį – kelionės tapo patogesnės.

Skirtumą tarp XIX a. pirmosios pusės kelionių, kol nebuvo išvystyta nei modernių susisiekimo priemonių, nei modernių viešbučių infrastruktūra, puikiai perteikė žinomas Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefas Frankas „Atsiminimuose apie Vilnių“: „<...> matėme pravažiuojant kunigaikštienę Čartoriską – Austrijos maršalo kunigaikščio Adomo žmoną, Vilniaus Universiteto kuratoriaus motiną. Ji kažkur vyko iš savo rezidencijos Pulavuose; jos gurguolė mums leido įsivaizduoti, kaip keliauja lenkų magnatai. Pusdieniu anksčiau pasirodo lovų, kilimų, drabužių, indų, virtuvės rykų, maisto, vynų, porterių, likerių prikrauti furgonai ir bričkos. Tarnai viską paruošia karčiamose (tam tikrose smuklėse, kur mažai kambarių su neišdaužytais langų stiklais), kad atvykę šeimininkai rastų valgio ir paruoštą gultą. Jie pastato lovas, išdėlioja tualeto reikmenis taip, kad patalpa kuo labiau panėšėtų į ponų būstą. <...> Išvykdami magnatai ne kažin ką tesumoka: tik už malkas, šiaudus ir pašarą arkliams“.

XIX a. pradžioje didikų kelionės – tai pirmiausia vilkstinė vežimų, tarnų, daiktų. Kodėl didikai jautė poreikį gabentis rakandus su savimi? Atsakymas turbūt labai paprastas – prie patogumo pratę aristokratai, nenorėjo jo atsisakyti ir kelionių metu. Todėl „komfortą“, kurio negalėjo suteikti karčiamos ar užvažiuojamieji kiemai, tekdavo gabentis drauge.

Galima tik įsivaizduoti, kokios varginančios ir sudėtingos buvo tokios kelionės, kai į vežimus būdavo kraunamos lovos, čiužiniai, patalynė ir daugybė kitų daiktų, ir kaip XIX a. antrojoje pusėje formuojantis modernių susisiekimo priemonių infrastruktūrai, plintant modernių viešbučių tinklui, gerėjant paslaugoms keitėsi kelionių forma.

 

Tekstą parengė Aistė Bukauskaitė