Lietuvos teritorijoje veikusios karčiamos rašytiniuose šaltiniuose minimos XIV a. kovų su kryžiuočiais metraščiuose. Nuo XIV a. jos kartu su pašto namais atlikto viešbučių funkcijas. Šios vietos, kaip ir Amerikos tavernos bei Anglijos užeigos namai, buvo pritaikytos apgyvendinti keliautojus. Manoma, kad pirmieji viešbučiai Lietuvos teritorijoje jau galėjo būti įsikūrę 1812 m., kuomet rašytiniuose šaltiniuose užsimenama apie viešbučių savininkams nustatytus mokesčius.

Viešbučiams steigtis pagrindo turėjo vis dažniau į Vilnių atvykstantys prekybininkai – jiems juk reikėjo kažkur apsistoti. Tačiau svečiuodavosi ne vien jie – pastogės ieškojo ir iš užsienio atvykstantys specialistai, Rusijos valdininkai bei kiti keliautojai – iš Vakarų į Rusiją ar iš Rusijos į Vakarus vykstantys muzikantai, šokėjai, aktoriai, dainininkai, prestidižitatoriai, magnetistai, hipnozės meistrai.

Artimesniu šiuolaikinę viešbučių sampratą atitinkančiu ankstyvųjų viešbučių prototipu galima būtų laikyti užvažiuojamuosius namus su numeruotais kambariais. Pavyzdžiui, 1850 m. „Vilniaus gubernijos atmintinėje“(Памятная книжка Виленской губернии) Vilniuje jų įrašyta septyni. Tačiau šis skaičius neturėtų klaidinti. Paprastai „Atmintinėse“ būdavo surašomos įmonės, kurių savininkai norėdavo reklamuotis. Skiltyje nurodomas savininkas, adresas ir pateikiama bendro pobūdžio informacija apie pagrindines įmones. Antai jau 1852 m. „Atmintinėje“ vietos Vilniaus svečiams apsistoti vadintos viešbučiais (гостиницы).

Vilniuje smuklių savininkai plėtė verslą ir ieškojo pelningesnės nišos. Pavyzdžiui, pirklė „Ana Poznanskaja 1866 m. nuosavame name turėjusį smuklę, 1867 m. padavė prašymą dėl viešbučio įsteigimo“. Matyt, smuklės davė mažiau pelno nei viešbučiai. Anos Poznanskajos 296 posesijoje įkurtas viešbutis gyvavo dar ir 1915 m., tiesa, jau laikytas kito savininko.

Apie tai, kad viešbučiai pamažu išstūmė karčiamas ir kitas nakvynės paslaugas teikiančias įstaigas bei tapo diskusijų objektu spaudoje, galima įsitikinti perskaičius „Varpe“ skelbtą straipsnį: „Pasakysite, kad pats išnaikinimas karčiamų, kurias žydeliai, buvo nuvarę į nedorą pusę ir apmainymas ant krikščioniškų viešbučių turi savo matomą naudą. Teip lyg turėtų būti. Bet atsiminkime, kad turėjome jug karčiamas krikščioniškas ir negalime pripažinti, kad jos būtų traukusios žmones ant doros kelio. Į ką gali pavirsti šiandieniai krikščioniški viešbučiai, da sunku įspėti, ypač matant, kad rinkime ypatų, norinčių laikyti viešbutį, persvara nedariška, tik policėjiška žmogaus vertybė“.

Straipsnio autorius, kalbėdamas apie nykstančias krikščioniškas karčiamas ir naujai steigiamus viešbučius, atskleidė tuometinės visuomenės požiūrį į viešbučius kaip galimai amoralių ir asocialių žmonių susibūrimo vietas. Susirūpinimą, matyt, kėlė ne tiek stambūs, moderniai įrengti, viešosios tvarkos ir higienos standartų paisantys viešbučiai, kiek nekontroliuojamas smulkių viešbutukų plitimas.

1872 m. dienraštyje „Vilienskije gubernskije vedomosti“ (Виленские губернские ведомости) nurodoma, kad iš viso Vilniuje, greta kitų verslo įmonių, veikė 17 viešbučių, 21 užvažiuojamieji namai ir 32 užvažiuojamieji kiemai. 1878 m. pabaigoje surašyti 29 viešbučių savininkai, nesumokėję akcizo mokesčio, o 1910 m. Vilniaus adresų knygoje nurodyta 60 viešbučių. 

Nors viešbučių daugėjo, užvažiuojamieji namai ir kiemai išliko pagrindiniais viešbučių konkurentais ir neapleido pozicijų, konkuruodami su mažais, žemesnės klasės viešbutukais. Modernūs, prabangūs viešbučiai konkuravo tarpusavyje.

 

Tekstą parengė Aistė Bukauskaitė