Vilniuje buvo apstu viešbučių, orientuotų į vidutinių pajamų klientus. Tokios klasės viešbučiai garsėjo ne pačiais padoriausiais dalykais. XIX a. prostitucija įsiskverbė ir į viešbučių gyvenimą. Yra duomenų, kad moterys prostitucija versdavosi viešbučiuose „Versalis“, „Roma“, „Viktorija“. Juose dirbo apie 100 moterų.

Prie ne itin prabangių viešbučių priskiriamas viešbutis „Dagmara“(už Aušros vartų, namo numeris nežinomas). Greičiausiai tai buvo vidutinės klasės viešbutis. Apie tai liudija faktas, kad 1887 m. viešbučio savininkas Vilniaus antrosios gildijos pirklys Giršas Epšteinas nebuvo išpirkęs parankiniui antros klasės verslo liudijimo, todėl gavo 6 rb baudą. Plėtoti veiklą pagal antrosios kategorijos liudijimą galėjo ne itin stambios įmonės su nedidele apyvarta. 1891 m. savininku jau tapo L. Šterlingas. Viešbučio klasė veikiausiai nepasikeitė, tačiau naujasis savininkas mėgino modernizuoti viešbutį. 1891 m. skelbime rašoma, kad naujai ir patogiai įrengti kambariai turėjo visus patogumus, naujausią įrangą, vonias, o ekipažus buvo galima užsisakyti visą parą. Kambarių kainos buvo nuo 0,5 iki 4 rb per parą, o užsisakantiems kambarį mėnesiui taikomos nuolaidos (kaina nuo 15 iki 50 rb per mėnesį).

„Slavų“ viešbutis (109 posesija, dab. Pilies g. 32), manoma, taip pat buvęs vidutinės klasės, gyvavo beveik dešimtmečiu vėliau. Jis siūlė savo klientams patogias keliones ekipažais, pakinkytais „naujai įsigytais žirgais“ ir vežimais „guminėmis padangomis“. Ekipažus buvo galima užsisakyti išvykoms po miestą ir užmiestį, nes vežimai „su apsauginiu gaubtu buvo pritaikyti ilgesnėms kelionėms“. 1911 m. pasirodė skelbimas apie naujojo „Nowy Hotel“kitame Didžiosios gatvės gale (35 posesija, dab. Didžioji g. 40, tuomet priešais paštą) atidarymą. Pranešama, kad „įkurtas viešbutis su komfortiškais kambariais, kurių kainos nuo 0,6 iki 4 rb, taikomos mėnesinės nuolaidos. Vežimai atvykstančiųjų laukia stotyje, o jų nuoma viešbutyje prieinamomis kainomis“.

Vilniuje netrūko ir mažesnių, pigesnių viešbutukų, kurie orientavosi į mažų pajamų klientus. Tai rodo, kad kelionių kultūra plito tarp įvairių gyventojų sluoksnių. Tačiau duomenys apie žemesnės klasės viešbučius tik fragmentiški. Dažniausiai jie apskritai neturėdavo pavadinimo. Nemaža dalis tokios klasės viešbučių buvo įsikūrę Pilies gatvėje. Antai XIX a. pabaigoje 105 posesijoje (dabar – Pilies g. 42) veikė dvarininkei Anai Mikošai priklausantis viešbutis ir krautuvė. Kitas viešbutis buvo įsikūręs 108 posesijoje (dabar – Pilies g. 36): „1901 m. pastatas priklausė Feliksui Zavadzkiui.Pastatas nuomojamas, jame be nuomojamų butų, buvo dvi parduotuvės, pirštinių siuvykla, batsiuvio ir tekintojų dirbtuvės, o antrajame ir trečiajame aukštuose – 13 kambarių viešbutis“.

 

Tekstą parengė Aistė Bukauskaitė