Pirmas modernesnis viešbutis Vilniuje buvo įsteigtas senojoje Vilniaus dalyje – Vokiečių ir Dominikonų gatvių kampiniame name (buvusi 411 posesija). Namas neišlikęs, kaip ir kiti Vokiečių gatvės rytinės pusės namai. Tipiškas didmiesčio statinys – trijų aukštų (XX a. pradžioje pristatytas ketvirtas aukštas) korpusas su kvadratiniu vidiniu kiemu, fasadas griežtas ir solidus, sukomponuotas sekant populiariu ankstyvojoje istorizmo fazėje vokiečių neorenesanso stiliumi.

Naujas viešbutis „Europa“, duris pravėręs 1863 m. gegužės 1 d., atitiko europinius viešbučių standartus ir tuo pateisino savo pavadinimą. Galbūt Vilniaus „Europa“ buvo įtraukta į Rusijos „Europos“ viešbučių tinklą.

Deja, nežinoma, kas paskatino savininką Aroną Lebensoną suteikti viešbučiui tokį pavadinimą. Galbūt tokiu pavadinimu norėta pabrėžti europietišką orientaciją, tvarką, aukštesnę kultūrą, kokybę ir taip patraukti visuomenės, kuri mėgo visą, kas „europietiška“, dėmesį. Kita vertus, tai galėjo būti aliuzija į Sankt Peterburge esantį „Europos“ viešbutį, į jo kokybę ir aukšto lygio paslaugas. Galbūt caro valdininkai Vilniaus „Europoje“ išties rasdavo Sankt Peterburgo „Europos“ prabangą, tvarką ir kokybišką aptarnavimą. Tai visai tikėtina, sprendžiant iš vieno caro valdininko 1863 m. atsiminimų: „Daugelis mūsų apsistojo nuostabiame tik gegužės 1 d. duris parvėrusiame viešbutyje „Europa“, kuris gana greitai tapo savotišku naujai atvykstančių rusų valdininkų klubu. Ten aš radau puikų, švarų kambarį su visais patogumais, puikiai apšviestą valgyklą ir gerą vakarienę“.

Pastebėjimas apie„puikų, švarų kambarį su visais patogumais“ galėtų reikšti, kad Rusijos imperijoje būta aukštos kokybės viešbučių, tačiau valdininkui galėjo pasirodyti neįtikėtina aptikti aukštos klasės viešbutį tokiame mieste kaip Vilnius. Užuomina apie „puikiai apšviestą valgyklą ir gerą vakarienę“ leidžia manyti, kad valgyklos ne visuomet buvo gerai apšviestos, o maistas būdavo ne itin aukštos kokybės. Šis atsiminimas – tai valdininko nuostaba, kad ir Vilniuje steigiami prabangūs viešbučiai. Tikėtina, kad veiklos pradžioje „Europa“ didelio konkurentų skaičiaus neturėjo, nes nėra žinoma, kad septintajame dešimtmetyje Vilniuje veiktų daugiau tokios klasės viešbučių.

Viešbučiai, siūlantys įvairias modernias aukštos kokybės paslaugas, pradėjo steigtis vėliau, o „Europa“ gyvavimo pradžioje buvo vienintelis aukštos klasės viešbutis. Jo kainos (nuo 0,6 rb iki 5 rb) taip pat rodo, kad viešbutis buvo prestižinis ir populiarus tarp pasiturinčių keliautojų, aukšto rango valdininkų. Galbūt savininkas, siekdamas susikurti nuolatinių klientų ratą, darė nuolaidų atvykstantiems Rusijos valdininkams, užsitikrindamas abipusę naudą.

Atidarymo metu pirklio A. Lebensono name įsikūrusiame viešbutyje buvo 50 kambarių (1885–1889 m. kambarių skaičius padidėjo iki 64), veikė modernus alaus baras ir prancūziškas restoranas, iki 15.00 valandos buvo siūlomas dienos pietų meniu (tabl d‘hote) bei patiekalai iš įprasto restorano meniu (a la carte). Europa iš kitų Vilniaus viešbučių išsiskyrė tuo, kad aptarnaujantis personalas kalbėjo rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Tokia praktika buvo įprasta didžiųjų Europos miestų viešbučiams, tačiau Vilniuje tai buvo nauja. Be to, viešbutis laikė vežikų ekipažus su karietomis, kurie laukdavo atvykstančiųjų stotyje. Metinė apyvarta 1885 m. buvo 42 198 rb, pelnas – 9 880 rb, atitinkamai 1886 m.– 35 000 ir 7 000 rb, 1887 m. – 20 000 ir 4000 rb, 1888–1889 m. – po 42 000 ir po 4 200 rb, 1891–1894 m. – po 75 000 ir po 10 000 rb. 1897 m. viešbutis perėjo Elenai Mandelštam (manoma, Lebensonų giminaitei). Metinė apyvarta 1897 m. buvo 60 000 rb, pelnas – 12 000 rb, atitinkamai 1898 m. – 70 000 ir 10 000 rublių.

„Europos“ teikiamos paslaugos buvo išties modernios. Remiantis „Kurier Wileński“ spausdintu straipsniu, viešbutis „Europa komfortiškai ir moderniai atnaujintas, turįs itin prašmatnų restoraną su prancūziškais patiekalais“ buvo didžiausias Vilniuje, o per pietus ir vakarienę klientus džiugindavo kvartetas. Restorano meniu pasižymėjo įmantriais ir gurmaniškais patiekalais. Bet kuriuo metu buvo galima užsisakyti lietinių blynų, šviežių ikrų ir austrių. Skelbime nurodoma, kad maistas tiektas iš Peterburgo ir kitų vietų.

Pavyzdžiui, 1899 m. vasario 27 d. klientams buvo siūlomas toks dienos pietų ir vakarienės meniu (kaina vienam žmogui 1 rb). Dienos pietūs: „lietiniai, sriuba, didysis eršketas amerikietiškai, befas a la mod (a-лa-модь) su garnyru, prancūziškų vaisių kompotas, kava“. Vakarienės meniu: „tapijokos sultinys, pyragėliai ir skrebučiai, majonezas iš lašišos, kepta paukštiena, atšaldytas punšas, kava“. Skelbti restorano meniu laikraštyje XIX a. pabaigoje buvo visiškai normali praktika, o viešbučio „Europa“ lankytojai galėjo pasijusti lyg būtų lankęsi aukščiausios klasės prancūzų restorane. Kaip matyti, meniu buvo pakankamai gausus, įvairus, gurmaniškas meniu buvo skirtas pasiturinčiam  klientui.

 

Tekstą parengė Aistė Bukauskaitė