Aukštesnės klasės viešbučiai buvo įkurdinami prestižinėse Vilniaus vietose, centrinėse gatvėse, tokiose kaip Didžiojoje, Vokiečių, Pilies, Aušros vartų. Ypač išpopuliarėjo Gedimino prospektas, kurio tušti sklypai XIX a. pabaigoje buvo užstatomi naujais pastatais. XIX a. pabaigoje Gedimino prospektas, kurį su miesto centru jungė Katedros aikštė – viena centrinių miesto aikščių, tapo svarbiausia miesto gatve, strategiškai patraukli ir patogi viešbučių steigimui.

Pelningiausias Vilniaus viešbutis ilgą laiką buvo Vokiečių ir Dominikonų gatvių kampiniame name įsikūrusi „Europa“. Pavyzdžiui, 1885 m. metinė apyvarta siekė 42 198 rb pelnas sudarė 9 880 rublių. Sunku pasakyti, kokios priežastys lėmė 1886 m. metinės apyvartos sumažėjimą (smuko iki 35 000 rb), bet nuo 1888 m. apyvarta vėl pradėjo didėti ir 1894 m. pasiekė 75 000 rb (ji buvo didžiausia per visą viešbučio klestėjimo laikotarpį), o 1898 m. vėl sumažėjo iki 70 000 rublių. Tai leidžia manyti, kad „Europa“ buvo gana populiarus viešbutis. Jamrimtą konkurenciją galėjo sudaryti Ignatijaus Zavistskovskio viešbutis, kurio metinė apyvarta siekė 60 000 rb.

XIX a. pabaigoje Vilniaus viešbučiai plėtė teikiamų paslaugų paletę. Čia buvo siūloma praleisti laisvalaikį, mėgautis muzika, rengiami šokių vakarai, koncertai. Pavyzdžiui, „Šv. Jurgio“viešbutyje buvo restoranas, įrengtos parduotuvės, pasilinksminimų salė, kurioje vykdavo teatro spektakliai bei koncertai. Dienraštyje „Kurier Wileński“ rašyta, kad „Šv. Jurgio“ viešbutyje įvesti komunaliniai patogumai, kambario kaina buvo nuo 1,25 rb (maždaug tiek užsidirbdavo žemės ūkio darbininkas per dieną), veikė geriausias miesto restoranas (kuriame per pietus ir vakarienę grodavo kvartetas), vykdavo koncertai. Restorane buvo kviečiama sutikti „Naujuosius 1912 metus“. Vakarienės su šampanu kaina siekė 2 rublius. Iš kito skelbimo galime matyti, kad be restoranų ir koncertų čia buvo ir alkoholinių gėrimų parduotuvė, kurioje prekiauta vynu, likeriu, konjaku ir delikatesais.

Panašu, kad XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje Vilniuje kūrėsi ir keli viešbučių tinklai. Tai – „Bristol“, „Grand“ ir „Dagmaros“ viešbučiai. Visi jie veikė Vilniuje ir Kaune. To paties pavadinimo viešbutis veikė ir Varšuvoje. „Grand“ viešbučių tinklas buvo bene didžiausias.

Kauno gubernijos laikraštis skelbė, kad 1903 m. sausio 1 d. po kapitalinio remonto Vilniuje atsidarė viešbutis „Imperial“. Tai dar vienas pirmos klasės viešbutis, „įsikūręs šalia Bunimovičiaus banko“. Šis, kaip ir kiti aukštos klasės viešbučiai, galėjo pasiūlyti elektros apšvietimą, vonias, vandentiekį. Ekipažai klientus pasitikdavo ir stotyje. 1915 m. šiam viešbučiui suteiktas leidimas nepaisyti komendanto valandos: „Viešbučiai „Palac hotel“ ir „Hotel Imperia“ atleidžiami nuo įsakymo, kuriuo viešosios paskirties įstaigos nuo 22.00 val. iki 5.00 valandos privalo būti uždarytos.“Spėjama, kad čia apsistojo okupacinės valdžios elitas.

XX a. pradžioje viešbučiai tapo populiariomis pasilinksminimo vietomis ne tik svečiams, bet ir miesto gyventojams, ypač jaunimui: „Nuo senovės jau yra pasilikęs nelabai lemtas pripratimas, jog pabaigusieji šiokios ar tokios mokyklos kursą daro sumestais pinigais, taip tariant, pabaigtuves, kitaip sakant, pasigėrimo vakarą. Atsimenu mes, pabaigę gimnaziją apie 20 jaunikaičių, susidėję bene, po penkrublę, prisipirkome degtinės, alaus, vyno, koniako užkandžių ir susirinkę viešbutyj ėmėme užti. Kuone visi pasigėrėme, blevizgavome šiokias ir tokias kalbas, dainavome dainas ir abelnai elgėmies taip, kaip visi girti tebesielgia. Negirtam žiurint į tokį apsvaigėlių jaunikaičių, burį, tiesiok biauru turėjo būti“.

Deja, neišlikę viešbučių interjero nuotraukų, tad lieka neaišku, kokiu stiliumi jis buvo dekoruotas, kokios naudotos interjero detalės. Visgi iš negausių užuominų reklamose galima įsivaizduoti, kokia prabanga alsavo viešbučio kambariai: jie buvo dideli, viskas pagaminta „tik iš pačių geriausių medžiagų“, baldai „apmušti puikiausiais gobelenais“. Vienas toks viešbučio kambarys atrodė „tarsi mažas prašmatnus miestiečio būstas“. Antai „Palac Hotel“, „Bristolio“ ar „Šv. Jurgio“ skelbimuose viešbučių interjeras išskiriamas kaip aukšto lygio ir atitinkantis laikmečio madą. Mažesni viešbučiai tuo nepasižymėjo, turbūt ir negalėjo pasiūlyti didelės prabangos.

XX a. pradžioje reklaminiuose laikraščių skelbimuose pirmiausia akcentuota viešbučių švara ir higiena. Matyt, dar ir XX a. pradžioje daugelio viešbučių sanitarinė būklė buvo viena opiausių problemų. Jei manysime, kad reklamoje turi atsispindėti reklamuojamo objekto išskirtinumas, vadinasi, Vilniuje buvo daug viešbučių, nesilaikančių elementarių higienos normų, kad vonias, centrinį šildymą ir elektros apšvietimą turėjo anaiptol ne visi viešbučiai.

Reklamuodami viešbučius vieni savininkai akcentuodavo tai, ką turėjo geriausio (puikų restoraną, pokylių sales, patogius kambarius), kiti siūlydavo tik šildomus kambarius ar vonias. Dabartinį klientą, kuriam viešbučių higiena yra norma, nustebintų skelbimas, kuriame didžiuojamasi viešbučio kambarių švara. Iš viso to galima spręsti apie XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios visuomenės galimybes ir poreikį gyventi švariau, patogiau ir moderniau.

 

Tekstą parengė Aistė Bukauskaitė