Vandens nešėjas

Žydiškasis Vilnius

Daugelis sutiks, kad viena iš vietų, kurią būtina aplankyti Šiaurės Rytų Europoje, yra Lietuvos sostinė Vilnius, tarp kalvų ir vingiuojančių upių įsikūręs miestas. Turistai atvyksta Vilniun patirti jo turtingos kultūros, istorijos ir grožio. Miestas garsėja daugybe įvairių konfesijų bažnyčių ir istorinių pastatų. Daugelis turistų nežino, kad Vilnius (jidiš kalba - Vilne) buvo labai svarbus Europos žydų kultūros centras. Žydai mieste kūrėsi nuo XIV a. Jau XVIII a. Vilne buvo pasaulinis Talmudo studijų centras, vadinamas Lietuvos arba Šiaurės Jeruzale.

 

 ff08ff07ff06ff05ff04ff03ff02ff01

 

Lietuvos žydas (arba litvakas) garsėjo savo meile mokslui. XVIII a. Didysis Vilniaus Gaonas, Eyliohu ben Shloyme-Zalmen, buvo vertinamas kaip dvasinis vadovas, vienas iškiliausių pasaulio mąstytojų ir Toros bei Talmudo aiškinimo autoritetų. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis, stipriai prisidėjusi prie Lietuvos Nepriklausomybės judėjimo, o trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtimečiuose – prie Nepriklausomybės kūrimo. Lietuvos Nepriklausomybė jiems reiškė Atgimimą, galimybę būti lygiateisiais piliečiais naujoje šalyje, caro laikais patirto stigmatizavimo ir antisemitizmo pabaigą. Vilnius buvo neabejotinas Lietuvos žydų pasaulio centras, žymių mokslininkų, mokytojų, rašytojų, skulptorių ir muzikų namai. Klestėjo pasaulietinės ir religinės žydų institucijos, tarp jų ir Der Yiddisher Visenshaftlicher Institut (YIVO), Žydų mokslo instiutas. Instituto tarybos garbės nariai buvo Albertas Einsteinas ir Sigmundas Freudas.

 

Per II Pasaulinį karą žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta, o miestas – smarkiai sugriautas. Nužudyta apie 95 proc. Lietuvos žydų, tarp jų ir 80 tūkst. žydų, gyvenusių Vilniuje prieš nacių įsiveržimą. Vilniun sugrįžę išlikusieji – jų buvo nedaug - rado griuvėsius, skurstančius gyventojus ir Sovietų valdžią, kuri tuoj pat įvedė totalitarinį režimą. Po kelerių metų keli buvę memorialai Holokaustui buvo nugriauti arba pakeisti paminklais „Tarybiniams piliečiams“. Bet kokia išlikusi žydų kultūrinio gyvenimo raiška buvo draudžiama.

  Vilniaus svečiai šiandien mieste randa labai mažai žydiškosios jo praeities pėdsakų. Yra keletas muziejų, kelios atminimo lentos žymi, kur buvo Vilniaus getas, bet reikia pažinti miestą, kad galima būtų suprasti, kaip atrodė žydiškasis Vilnius. Nepažįsta jo ir jaunesnės Lietuvos gyventojų kartos. Žmonės gyvena mieste, kurio praeitis tebėra paslėpta. Patys to nežinodami jie praranda dalį savo šaknų, kartu dingsta galimybė perduoti miesto istoriją ateities kartoms. Yra tiek daug ką prisiminti – kultūrinį, akademinį ir dvasinį paveldą, taip pat ir skausmingus įvykius, kurie ir šiandien tebeveikia Lietuvos gyvenimą.