Konstantinas Eugenijus Šatūnas

Gimė 1939 m.
1966 baigė Vilniaus dailės institutą, tapybos fakultetą, vitražų skyrių.
1986 m Vilniaus dailės akademijos tapybos katedros vyr. dėstytojas.
Vėliau dirbo monumentaliosios dailės katedroje vitražo studijos vadovu.
Nuo 1971 m. Dailininkų sąjungos ir Dailės fondo narys.
1992 m. suteiktas pedagoginis docento laipsnis.

Svarbiausi darbai:
 1968 m. „Darbas“, Vilniaus žemėtvarkos projektavimo institute.
1968 m. Vitražas "Rytas", eksponuotas parodoje.
1970 m. „Jaunystė“, Šilutės civilinės metrikacijos biure.
1970–1980 m. Rokiškio bažnyčia. Vitražų restauracija.
1972 m. Juknaičių gyvenvietės kultūros namuose.
1974 m. Vilniaus santuokų rūmuose. Erdvinė kompozicija iš pūsto krištolo elementų bei dekoratyviniai vitražai.
1976-1977 m. Alytaus sporto rūmuose.
1977 m. viešbučio kavinė Dombajuje.
1979 m. poilsio namuose „Baltija“ Palangoje.
1981 m. Pasvalio kultūros namų kavinėje.
1984 m. Anykščių koplyčioje.
1985 m. „Kaita“, Vilniaus operos ir baleto teatro kavinėje.
1987 m. „Medžiai“, Šilutės kultūros rūmuose.
1989 m. „Vargonai“, Palangos vaikų muzikos mokykloje.
1989 m. poilsio namuose „Auska“ Palangoje.
1990 m. Utenos kultūros rūmuose.
1993 m. Juodkrantės bažnyčioje.

http://satunas.weebly.com/,
konstantinas.satunas@gmail.com
Tel. +370 671 86885



Paroda galerijoje "Šofar"

Birželio 19 d. 18.00 val. atidaroma Konstantino Eugenijaus Šatūno vitražo paroda ir pristatomas Žydų kultūros ir informacijos centrui sukurtas vitražas - Menora.

K. E. Šatūnas senosios kartos lietuvių vitražistas (g. 1939), sukūręs arti 100 darbų įvairios paskirties visuomeniniams interjerams. Jau pirmieji darbai atkreipė dėmesį savo novatoriškumu: giliai suvokdamas vitražo specifiką jis atsisakė siužetiškumo ir pirmasis įteisino abstraktųjį vitražą visuomeniniame interjere. Atradęs daug naujų technologinių sprendimų, atskleidė stiklo kaip medžiagos meninės raiškos naujas galimybes! Vitražo sintezės su architektūra suvokimas lėmė, kad dailininkas daugiausia kūrė interjerams. Jo darbų neįmanoma perkelti į parodų sales, todėl juos matome nuotraukose ir tai tik maža K. E. Šatūno kūrybos dalis.

Centrui dovanojamas vitražas atskleidžia menininko santykį su skaudžia Lietuvos žydų istorija. Karo metais iš Šiaulių geto Šatūnų šeima išgelbėjo mažą mergaitę Emma Kaplan su kuria Konstantinas labai artimai bendrauja iki šiol. Šios draugystės atgarsis - Menora.

Parodoje eksponuojami kameriniai darbai leidžia pamatyti „gyvą“ tradicinę vitražo techniką ir pažinti dar vieną K. E. Šatūno kūrybos aspektą.

----------

Stasys Šatūnas su žmona Ona ir 3 mažais vaikais gyveno Šiauliuose. Visą vokiečių okupacijos laikotarpį dirbo Frenkelių odos apdirbimo fabrike, nusavintame Sovietų valdžios. Nacių okupacijos metais čia dirbo ir daug geto gyventojų, vienas jų - Leiba Kaplanas. Kartais jis atsivesdavo į darbą savo 7-rių metų dukrą Emmą, kuri slėpdamasi kampe tyliai laukdavo savo tėvo. Čia ji buvo ir 1943 m. spalio 3 d., kuomet „ Kinderaktion,, (vaikų akcijos) metu buvo nužudyti keturi jos pusbroliai ir pusseserė. Sužinojęs apie šią tragediją L. Kaplanas apsisprendė nebesivesti jos atgal į getą ir Emma liko gamykloje visą savaitę, kol Stasys sugalvojo kaip ją išvesti. Rytą jis atėjo į darbą su savo keturmečiu sūnumi Kostu, o vakare išėjo išsivesdamas du vaikus. Onos ir Stasio namuose Emma buvo traktuojama kaip giminaitė, bet problema ta, kad ji nekalbėjo sklandžiai lietuviškai, tad prie svetimų ji turėjo apsimesti nebyle. Be to, iš Šatūno vaikų ji išskyrė tamsiomis akimis. Kartais, iškilus rimtam pavojui, ją slėpdavo artimos kaimynės p. Filonenkienės namuose - spintoje ar lovoje - apsimetančia sergant užkrečiama liga. Stasys kasdien atėjęs į darbą pasakodavo Leibai kaip laikosi jo dukra. Frontui sustojus prie Šiaulių jis paprašė atvesti Emmą į fabriką, kur 2 savaites iki išlaisvinimo (1944.VII.27 d.) jo dukra Emma, žmona Bluma ir jos sesuo Sara slėpėsi fabriko palėpėje. Po karo jie apsigyveno Vilniuje, palaikė ryšius su Šatūnų šeima. Vėliau Emma Kaplan - Volkova emigravo į Izraelį.

2000 m. kovo 13 d. Yad Vashem pripažino Stasį ir Ona Šatūnus Pasaulio tautų teisuoliais

Stasys Šatunas lived with his wife Ona and their three young sons in Šiauliai, which was occupied by the Germans on June 26, 1941. During the period of the German occupation, Stasys worked in a leather­processing plant established by the Jewish Frankel family, which it had owned until the Soviet annexation in 1940. During the Nazi occupation, some inmates of the Šiauliai ghetto, including Leib Kaplanas, worked there. Sometimes Leib would secretly bring his seven-year-old daughter Emma with him to work, and she would wait quietly for her father, hiding in a comer. That is how it was on November 5, 1943, while the children’s murder operation {Kinderaktion) was being carried out in the ghetto, during which Emma’s infant sister and four of her cousins were murdered. At the end of the day’s work, Leib Kaplanas learned about this tragedy and decided not to take Emma back with him to the ghetto. For a whole week he hid his daughter at the factory until Stasys managed to sneak her out.

In the morning, he arrived at work with his four-year-old son Kostas and in the evening left with the two children. In Ona and Stasys’ apartment, there was nowhere to hide the child so they decided to pass Emma off as a relative. The problem was that she did not speak Lithuanian fluently, which might have given her away. They therefore asked her to pretend she was mute. Dark-eyed Emma also looked different than the Šatunas children. Sometimes, the rescuers asked their neighbor, Mrs. Filonenkienė, to keep Emma for a few days, when they felt her life was in danger. Mrs. Filonenkienė, who lived one flight above the Šatunas, would hide Emma in a closet or put her in bed pretending she was sick with a contagious disease. Each day, Stasys went to work at the factory and told Leib how his daughter was doing. When the front drew close to Šiauliai, Leib asked him to bring Emma back to the factory. For two weeks, until the day of liberation, on July 27, 1944, Leib Kaplanas, his daughter Emma, his wife Bluma and her sister Sara Furaitė survived by hiding in the attic of the factory. After the war, they settled in Vilnius and kept in touch with the Šatunas family. Later Emma Kaplanas (now, Volkova) immigrated to Israel.

On March 13, 2000, Yad Vashem recognized Stasys and Ona Šatunas as Righteous Among the Nations