Luc Warneck

Lukas VARNEKAS (Luc WARNECK), dar žinomas kaip
KĖDĖS ŽMOGUS (CHAIRMAN)

Lukas VARNEKAS (Luc WARNECK) gimė 1959 m. Kasablankoje (Marokas).
Gyvena ir dirba Saint-Paul de Vence (Prancūzija).
Nuo 1970-ųjų iki 1976 m. mokėsi pas dailininką De Thiersantą (Gilioli asistentą) Chambery mieste (Prancūzija).
Nuo 1976-ųjų studijavo menus Annecy (Prancūzija), Ženevoje (Šveicarija) ir
Marselyje-Luminy (Prancūzija), kur 1981 m. jam buvo įteiktas diplomas.
Kitais metais kaip fotografas tarnavo Oro pajėgose.

Tais pačiais metais išryškėjo jo aistra kėdėms (daiktui, žodžiui, formai), kuriomis kaip priemonėmis pasinaudojo savo plastiniuose ieškojimuose. 1985 m. Nicos Archetipų galerija pristatė jo darbą, o meno kritikas Žakas Lepage Kanal‘o žurnale rašė: „...Lukas Varnekas tikras fantastinių baldų medkirtys. Galime stebėti, kaip jis medžiuose ieško šakos, kurios vienintelės forma panėšėtų į kėdę – visada į kėdę – kuri sulaužyta kankinasi spalvotose pynėse ir mazguose...“

Luko Varneko parodos surengtos Vokietijoje, Suomijoje, Italijoje, Japonijoje ...

"...Pablas Pikasas (Pablo Picasso) sakė: „Aš neieškau, aš randu.“
Tuo tarpu Henris Matisas (Henri Matisse) viename iš savo sąsiuvinių 20 kartų užrašė sakinį: „ATRASTI DŽIAUGSMĄ MEDŽIUOSE.“

Neįsivaizduokite mano darbų, lyg teorijos, kurią galima pritaikyti, nes tai sąvoka (KĖDĖS sąvoka), kurios dėka yra įmanomas nuolatinis kiekvieną kartą kitaip pasireiškiantis atkūrimo procesas. „Kėdės sąvoką“ lydintis fenomenas yra vadinamas „Žemės menu“, kurio meninis metodas numato aktyvų greta esančios gamtos dalyvavimą kūrybiniame procese.

Tokiu būdu vizualiai išreiškiamas teiginys, jog mes visi kylame iš to paties „KRĖSLO“ (motinos) ir iš to paties „VAISIAUS“ (Jesės medžio). 

Žinau, jog esu tik maža milžiniško medžio dalelė, ir todėl yra labai sunku įžvelgti šaką, augančią greta, nors ir žinai, jog ji čia pat..."

Paroda "Kėdės žmogus (CHAIRMAN)"
2012 06 16 - 2012 07 18

Kas yra krėslo idėja? Egzistuoja daugybė skirtingų „sėdimųjų“, kuriuos galime vadinti vienu žodžiu – kėde ar krėslu. Išeina, kad tai – greičiausiai daiktas, vienijantis savyje bendrą prigimtį, būdingą visoms kėdėms. Išeina, kad žodis kėdė reiškia ne konkrečiai vieną ar kitą kėdę, o atstovauja kažką panašaus į „kėdiškumą“. Jis negimė, kai buvo sukurta atskira kėdė ir nemirs, kai mes tą kėdę, pavyzdžiui, sudeginsime. Iš tikrųjų šis „kėdiškumas“ nėra nei erdvėje, nei laike: jis „amžinas“. Iš to išeina, kad jis ir yra „idėja“. Nes pagal Platoną „idėja“ – tai bespalvė, nemateriali esmė, neturinti erdvinių charakteristikų, suvokiama tik protu. Taigi, „krėslo“ idėją išreiškia tam tikras „universalus kėdiškumas“.

Apžvelkim „krėslo idėjos“ atsiradimo grandinę.

Pradžioje stalius mintimis suformavo „idėją“ sukurti „sėdimąją“ kaipo tokią, apsistodamas ties „krėslo idėja“. Pagal Platono teoriją išeina, kad egzistuoja daug „krėslo idėjų“ ir visos tos „idėjos“ yra priklausomos viena nuo kitos ir paklūsta bendrai „idėjai“. Pavyzdžiui „kėdės idėjai“, bet, anot Platono ir ši idėja pavaldi aukštesnei, pavyzdžiui, idealios, „išbaigtos kėdės idėjai“. Kėdės, sukurtos Dievo ir savaime unikalios. Tokiu būdu atskiros kėdės turi bendrą Kėdės pobūdį, bet daugiau ar mažiau netobulą. Tik dėka šio netobulumo gali būti daugybė kėdžių. Ideali Kėdė reali: atskiros kėdės yra tik akivaizdžios. T.y. visos kitos kėdės yra kopijos Kėdės „idėjos“, kuri yra vienintelė tikra kėdė, sukurta Dievo. Iš to seka, kad „krėslo idėja“ yra „kėdės idėjos‘ kopija, kuri savo ruožtu yra „Dieviškosios Kėdės‘ kopija. Taigi, „krėslo idėja“ slypi Kėdės, kaipo tokios, idėjoje.