Vilnius: kur ir ką pirko vilniečiai XIX amžiuje. Pasivaikščiojimas Vokiečių gatve

Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos, Mokslininkų ir kitų tyrėjų mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimo priemonę, vykdomą pagal Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje projektą ("Vartotojiškos visuomenės užuomazgos Lietuvoje XIX a. antra pusė–XX a. pradžia", Aelita Ambrulevičiūtė).

Aikštė priešais Rotušę XIX a. buvo svarbi miesto dalis – čia buvo įsikūrusi ir turgavietė. Po ją nuo ryto iki vakaro šurmuliavo vilniečiai. Čia jie galėjo įsigyti kasdienių buities prekių, įvairių smulkmenų ar maisto produktų, paskanauti riestainių ar paprasčiausiai padykinėti pasinėrus į aikštės šurmulį.

Nuo šios vietos prasideda Vokiečių gatvė, o baigiasi trijų gatvių – Vilniaus, Trakų ir Dominikonų – sankryžoje. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Istoriko, etnografo Adomo Honorio Kirkoro teigimu, toks pavadinimas prigijo dėl gatvėje dar Gedimino laikais besikūrusių vokiečių pirklių, taip pat retesnių profesijų amatininkų, kuriuos jis pakvietė iš įvairių Hanzos miestų. Manoma, XVII a. gatvė tapo žydų kvartalo riba. 1835 m. istorikas, publicistas Juzefas Ignacas Kraševskis rašė: Vokiečių gatvėje, kur nuo XVII a. gyveno vieni žydai, turėję čia audinių krautuves, vekselių kontoras ir pan., būdavo pilna nuolatos skubančių verslo žmonių, prie durų stovinčių vežikų, gaudė derybų šurmulys, aidėjo įkyrūs gizelių kvietimai.

Apie XVIII a. vidurį žydams buvo leista gyventi visame Vilniaus mieste, išskyrus dvi pagrindines miesto arterijas: nuo Aušros vartų iki Katedros ir nuo Trakų vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios (šis apribojimas buvo pakartotas 1823 m., atšauktas – 1861 m.). Taigi Vokiečių gatvė tapo vienintele centrine gatve, kurioje galėjo gyventi žydai. Pamažu krikščionys išsikėlė iš gatvės rytinės pusės namų ir XIX a. pabaigoje, bent jau turimais duomenimis, beveik visi namų savininkai buvo žydai.
Vokiečių gatvė atspindėjo Vilniaus dvasią, jo daugiakultūriškumą: vieni greta kitų gyveno įvairių konfesijų, įvairių socialinių grupių ir profesijų žmonės: Vilniaus miestiečio Simono Geco name, 383 pos., gimė europinio masto literatūros ir dailės kritikas Judelis (Julianas) Kliačko (1825–1906). Geco kaimynystėje stovėjo grafams Tiškevičiams (maždaug iki 1848 m.) priklausantis namas, 382 pos., o už kelių namų, 246 pos., nuosavus butus turėjo skirtingos socialinės padėties žydai, tarp jų XIX a. pirmojoje pusėje prekiavę pirkliai Jankelis Elijašas, Benjaminas Gamburgas, Abraomas Morgenšternas. Namai, priklausę keliems savininkams, buvo vadinami Eksdivizijos. Pavadinimas kilo iš lotynų kalbos ex divisio – dėl padalijimo.

Kitoje gatvės pusėje šalia prabangių Vitingofų (buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Antano Tyzenhauzo) rūmų, ir Miulerių (buvusių Vilniaus pilių prižiūrėtojo ir architekto Ulricho Hozijaus) rūmų, stovėjo konfesinės paskirties pastatai: Evangelikų liuteronų bažnyčios namų kompleksas, Rožinio brolijos ir Mariavičių namai, šalia jų – Krikščionių mėsos cechas, pirklių Liurjė, Prenskio, Strašunskio, Viršubskio, Poznanskių namai. XIX a. pabaigoje Poznanskiai namą (buvo antras nuo Rūdininkų gatvės, stovėjęs Vokiečių gatvėje, pos. 296) pardavė stambiam bankininkui ir verslininkui Izrealiui Bunimovičiui, kuris 1893 m. įsigijo dar vieną namą kitoje gatvės pusėje (buvęs kampinis Vokiečių ir Mėsinių gatvių namas, pos. 382).

XIX a. gatvė matė nemažai įvairių žmonių, buvo įvairių įvykių liudininkė. XIX a. pirmojoje pusėje buvo galima sutikti iš karietos lipantį grafą Tiškevičių ir į Miulerio name rengiamą pobūvį skubantį Vilniaus elitą, būsimąjį dailininką Marką Antokolskį (1843–1902), žengiantį akmenų grindiniu, ir trečiosios gildijos pirklio Zelmano Zalkindo žmoną Pesią, rakinančią pinigų keityklos duris, ir pirklio Efromo padėjėją penkiametį berniuką Mejerį, o po ko kelių dešimčių metų – jau solidų, iš audinių prekybos ir rangos sutarčių prasigyvenusį pirklį Mejerį Gordoną, žinoma, ir gerbiamą mieste mecenatą. Taip pat buvo galima sutikti stambų bankininką Bunimovičių, kuris XX a. pradžioje stebindavo vilniečius važinėdamas nuosavu automobiliu, ir nuo policininko bėgantį vaikinuką viliotoją...

Vokiečių gatvės namų pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios kavinukės, restoranai, kontoros, sandėliai, viešbučiai, parduotuvės. Į amžiaus vidurį jos jau „nebesutilpo“ pirmuose aukštuose, kėlėsi į antruosius. Komercinė gatvės paskirtis keitė ir jos vaizdą: apie XIX a. vidurį buvo steigiama daugiau didesnių parduotuvių su patraukliomis reklaminėmis iškabomis, o antruosiuose aukštuose įrengiamos vitrinos ir pristatomi treti ar ketvirti aukštai. 

Vlado Drėmos, knygos Dingęs Vilnius autoriaus, nuomone, aukštai dažniausiai būdavo pristatomi nepaisant anksčiau suformuotos fasadų architektūros, net prieštaraujant jų stiliui. Daugiausia šios gatvės architektūrai pakenkė beatodairiškas pastatų moderninimas – viršutinių aukštų langai buvo padidinti ir paplatinti pagal pirmojo aukšto vitrinas, visiškai neatsižvelgiant į susiformavusią fasadų architektūrą.

XIX a. Vokiečių gatvėje telkėsi ir didelės parduotuvės, ir smulkios ankštos mažos krautuvėlės. Spaudžiamos didelių moderniai įrengtų pirklių parduotuvių jos glaudėsi namų rūsiuose, kiemuose ir pavartėse. Tik nedaugelis tokių krautuvėlių buvo šildomos, nemažai jų netgi nebuvo pritaikytos prekiauti – prekės tiesiog būdavo sukrautos kampe. Pasitaikydavo prekybos vietų, caro valdininkų pavadintų patalpa su smulkiomis prekėmis, nepanaši į kambarį. Didelės parduotuvės buvo įrengtos moderniai. Čia prekės būdavo išdėstytos lentynose, vitrinos puošnios, įrengtas modernus dujinis patalpų apšvietimas, virš durų – reklaminės iškabos, nurodančios krautuvės paskirtį...

XIX a. pabaigoje Vilniuje veikė visų pagrindinių prekių prekybos įmonės: prabangos dalykų, kasdienio vartojimo buities reikmenų ir aprangos, maisto produktų, statybinių medžiagų ir kitos. Vienoje caro valdininkų ataskaitoje Vilnius netgi pavadintas pirmo būtinumo, prabangos ir patogumo prekių parduotuve. Toks apibūdinimas tiktų ir Vokiečių gatvei, kuri, kaip ir šalia esančios Aušros Vartų, Pilies ir Didžioji gatvės, tapo viena pagrindinių prekybos vietų. Pavyzdžiui, 1864 m. kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name (382 pos.), iš viso buvo 24 verslo įmonės: iš Vokiečių gatvės pusės dvi parduotuvės ir dvi pinigų keityklos, fotoateljė ir keturios miestiečių dirbtuvės, Mėsinių gatvės namo pusėje buvo įsikūrusios dar šešios pirklių ir devynios miestiečių krautuvėlės. Visą XIX a. Vokiečių gatvės parduotuvėse buvo galima įsigyti bet kokių geidžiamų prabangos ir kasdieniam gyvenimui reikalingų prekių.

Rytinėje gatvės pusėje daugiausia buvo žydų parduotuvių. Krikščionims priklausė vos kelios. Paminėtina Vladimiro gubernijos valstiečio Aleksejaus Prokofjevo, prekiavusio 1847–1848 m., manufaktūros, medvilnės, gelumbės ir vilnos krautuvė (382 pos.), 1847–1849 m. Pinsko apskrities (Minsko gubernija) bajoro Kazimiero Abramovskio gelumbės parduotuvė (383 pos.).

Užtat vakarinėje gatvės pusėje visą XIX a. vieni šalia kitų prekiavo pirkliai žydai ir pirkliai krikščionys. XIX a. pirmojoje pusėje pirkliai žydai tradiciškai vertėsi audinių ir manufaktūros prekių, kailių ir jų gaminių, juvelyrinių dirbinių prekyba. XIX a. antrojoje pusėje dar atsirado kelios laikrodžių parduotuvės, kelios karininkų reikmenų, o Šolomas Vilenkinas laikė baldų parduotuvę, Mejeris Beras Eigesas – lempų ir žibalo.

XIX a. pirmojoje pusėje šioje gatvės pusėje pirkliai krikščionys daugiausia laikė užeigas, smukles, restoranus, kavines, konditerijos, vyno ir bakalėjos prekių krautuves, XIX a. antrojoje pusėje – maisto produktų, buities prekių ir kitas plataus vartojimo reikmenų parduotuves. Buvo galima įsigyti Ivano Gelbino siūlomų galanterijos ir gelumbės prekių, aukso ir sidabro dirbinių, o užsukus į Eduardo Šporo vaistinę – muilo, kvepalų ir pudros, skysčio nuo nuplikimo, kaučiuko pleistro nuo nuospaudų, dezodorato kapsulių dvokuliui miegamuosiuose ir vaikų kambariuose panaikinti, vaikų muilo iš žuvų taukų, batų tepalo Molnija (Žaibas) ir antiparazito – blakėms, tarakonams, blusoms, kandžiams naikinti.

Paimta iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos elektroninio katalogo:
http://www.mab.lt/eAtvirukai/200001/240367.jpg

Zacharijaus Grigorjevo parduotuvėje kartu su Strasbūro paštetu, ikrais, omarais, sardinėmis ir kitomis jūros gerybėmis buvo siūlomi Rokforo, Parmezano, Bri, Nevšatelio, taip pat lietuviški sūriai ir tikri vynuogių vynai. Miulerių name (374 pos.) Vasilijus Rozentalis buvo įkūręs vieną didžiausių tuo metu tabako parduotuvių. Jos metinė apyvarta šeštojo dešimtmečio pabaigoje siekė net 100 000 rb, o broliai Popovai Poznanskių name (296 pos.) gana sėkmingai prekiavo geriausių .rūšių arbata, kava ir cukrumi (galvomis, skaldytu ir biriu). Jų arbatos namai buvo didžiausia arbatos parduotuvė Vilniuje

Nuo 1889 m. buvo galima užsukti į Austrijos ar Prūsijos pavaldinio Karlo Akeno parduotuvę, įsikūrusią Evangelikų liuteronų bažnyčiai priklaususiame name, pasmalsauti apie asbesto įklotų privalumus, ar tikrai vasarą apsaugo kojas nuo karščio, žiemą – nuo šalčio, ar tikrai pašalina nuospaudas ir kojos neprakaituoja, pasiteirauti apie naują linoleumo dažymo būdą, ar tikrai taip nudažius raštas neišsitrina, galbūt išsirinkti naujausių raštų tapetus, kilimą ar takelį, pamąstyti apie dviračio Gracioza aliuminio korpusu įsigijimą ir, apžiūrint visas šias gerybes, paaimanuoti – ko tik šiuolaikinis verslas nesugalvoja, kad iš pirkėjų kišenių ištrauktų kuo daugiau pinigėlių...

Tada dar užsukti į Akeno konkurento Abelio Kapspromo siuvimo mašinų, dviračių ir muzikinių instrumentų parduotuvę, 1899 m. įsikūrusią kitoje gatvės pusėje Europos viešbučio pastate. Galbūt eidamas pro Kapspromo parduotuvę Akenas ir sumanė nurungti konkurentą viliodamas į savo parduotuvę vilniečius patraukliomis ir iki tol jiems neregėtomis Kalėdų Senio reklamomis.

Apskritai prekybininkų tarpusavio konkurencija turėjo būti didelė. Galima tik įsivaizduoti, kaip mažiau lankomos šoninės Mėsinių gatvės prekeiviai stengėsi į savo krautuvėles pritraukti kuo daugiau klientų. Štai kaip tai atspindi Vokiečių gatvėje prekiaujančių pirklių 1910 m. pareiškimas Vilniaus policmeisteriui: Vilnius laikomas didžiuliu prekybos centru, o Vokiečių gatvėje buriasi ir atvykę, ir vietiniai pirkėjai. Kiekvienas mūsų naudojasi įstatymo leista teise kabinti iškabas ir spausdinti anonsus vietiniuose laikraščiuose ponų pirkėjų žiniai. Tačiau pastaraisiais metais atsirado daug smulkių prekybininkų gatavais drabužiais, besiglaudžiančių kiemuose, kuriuose yra viena ar kita parduotuvė. Jie vilioja praeivius ne tik kviesdami užsukti, bet ir priekabiaudami, dėl ko dažnai vyksta muštynės, barniai ir ginčai. Tai turi neigiamą įtaką prekybai. Jau ne kartą Vilniaus publika skundėsi dėl gatvės prekeivių siautėjimų. Todėl publika vengia Vokiečių gatvės, o tai neigiamai atsiliepia prekybai. Turime garbės prašyti uždrausti gatvės prekeiviams kabinėtis prie publikos, kad bet kokiam praeiviui būtų suteikta teisė pasirinkti parduotuvę savo nuožiūra.

Konkurencija vertė prekybininkus imtis įvairių veiksmų. Verslui išgelbėti nuo bankroto tiko bet kokios priemonės. Susidariusią padėtį panašiai komentavo laikraščio Naša kopeika korespondentas ir 1912 metais: kad prisikviestų pirkėjus gatavų drabužių prekybininkai siunčia į gatvę berniukus. Berniukai laksto iš vienos gatvės pusės į kitą, stveria praeivius už rankogalių, dėl to vyksta susistumdymai, varžantys judėjimą gatvėje. Šis reiškinys ypač dažnas Vokiečių gatvėje.

Tas gatvės šurmulys, XIX a. žavesys ir dvasia, XX a. išnyko ne tik dėl pakitusio gyvenimo ritmo, dviejų karų, tarpukariu pasikeitusios politinės situacijos, holokausto, bet ir gatvės autentiškumą sunaikinusių brutalių sovietų valdžios veiksmų.

Įgyvendinant absurdišką V. Anikovo vadovaujamos architektūrinės grupės projektą rytinėje gatvės pusėje per 1944 m. mūšius smarkiai apgadinti ar apgriauti namai buvo nušluoti XX a. šeštajame dešimtmetyje, nes per senamiestį buvo planuojama nutiesti dvi dideles transporto magistrales. Pirmoji magistralė, turėjusi sujungti Ukmergės ir Molėtų plentus su Minsko plentu, buvo planuojama nutiesti per Vilniaus, Vokiečių ir Aušros Vartų gatves, antroji, turėjusi sujungti Kauno plentą su Antakalniu – per Trakų, Dominikonų ir Universiteto gatves. Nors projektas įgyvendintas nebuvo, tačiau Vokiečių gatvė neatpažįstamai pasikeitė: buvo padidintas Vokiečių gatvės plotis (XIX a. Vokiečių gatvės plotis buvo viso labo apie 9 metrus), sunaikinti visi Vokiečių gatvės rytinėje pusėje buvę namai, nugriauta Didžioji sinagoga ir kiti buvusio žydo kvartalo namai. Tad Vokiečių gatvės vaizdus galime prisiminti tik iš piešinių ir nuotraukų.

Dar reikėtų pridurti, kad iki XIX a. septintojo dešimtmečio visas miestas buvo suskirstytas posesijomis. Taip vadintas žemės sklypas, priklausęs vienam savininkui. Sklypuose statyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Įprastos mums namų numeracijos nebuvo. Visame mieste galiojo bendra posesijų numeracijos sistema, o namai dargi neretai buvo vadinami posesijų savininkų vardais.

Vokiečių gatvės rytinėje pusėje kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas (dabar nr. 1) buvo 385 posesija. Toliau link Dominikonų gatvės ėjo 384, 383, 382 (du namai), 381, 380, 246, 379, 378, 377, 376, 411 posesijos. Kaip matyti, gatvėje buvo 13 namų, dabar yra aštuoni naujai pastatyti. Dalyje tarp Didžiosios ir dabartinės Mėsinių gatvių (tuomet Jatkovaja, dabar – Antokolskio) buvo trys namai (385, 384, 383 pos.). Tarp Mėsinių ir Žydų gatvių buvo keturi namai (382. (du namai), 381, 246 pos.), o tarp Žydų ir Dominikonų gatvių buvo šeši namai (380, 379, 378, 377, 376, 411 pos.). Tokia numeracija nebuvo patogi. Į mums įprastą numeraciją, kai kiekvienos gatvės namų numeriai prasideda nuo pirmo numerio, ji buvo pakeista apie XIX a. septintąjį dešimtmetį.

Pasivaikščiojimą po parduotuves pradėsime Vokiečių gatvės rytine puse nuo Rotušės aikštės.

Rytinė Vokiečių gatvės pusė

385 pos. – kampinis Didžiosios ir Vokiečių gatvių namas, buvusi 385 posesija, dabar – Didžioji g. 29 / Vokiečių g. 1.

Namas pakeitė nemažai savininkų. Po gaisro apdegusį namą, vadintą Rojumi, Jurgis Zaleskis 1758 m. pardavė Jonui Volanskiui. 1801 m. pastatas vis dar priklausė tuometiniam Vilniaus burmistrui J. Volanskiui. 1825–1826 m. namo savininkai buvo Stachovskiai, pirkliui Prenskiui namas galėjo priklausyti nuo 1828 metų. 1857 m. Zelmanas Prenskis su sūnumi Zoruchu namą už 7 000 sidabrinių rb pardavė bajorui Jonui Zdanavičiui, o patys persikėlė į kitą nuosavą namą Vokiečių gatvėje (312 pos., dabar – Vokiečių g. 10). 1864–1874 m. namo savininkas buvo Zdanavičius, jis 1874 m. gruodžio 13 d. pardavė namą antrosios gildijos pirkliui Giršai Levinui už 25 000 rublių. 1911 m. namo savininkais buvo Aronas ir Sara Levinai.

1888 m. 385 pos. namo brėžinys iš Didžiosios g. pusės


1888 m. 385 pos. namo brėžinys iš Vokiečių g. pusės

1825–1826 m. šiame name Joselis Gluskis vertėsi finansinėmis operacijomis, o 1828–1831 m. prekiavo linais. 1835 m. čia įkurdino banką ir verslo karjerą pradėjo Prūsijos pavaldinys, Berlyno gyventojas Markusas Gercas Geimanas. Jam išvykus į Berlyną, verslą tęsė sūnus Saliamonas ir anūkas Aleksandras. Saliamonas pirmojoje pirklių gildijoje išbuvo 1824–1854 metais. Valdančiojo Senato nutarimu 1846 m. jam suteiktas garbės piliečio vardas.

1857 m. pirklys Girša Kacenelenbogenas turėjo viešbutį ir biliardine. Viešbučio valdytojas buvo Mauša Prenskis, o Zoruchas Prenskis prekiavo cukrumi ir tabaku. Jų įmonių metinė prekybos apyvarta buvo po 1000 rublių.

1862 m. trečiosios gildijos pirklys Rubinas Rabinovičius šiame name turėjo kailių parduotuvę, kurios metinė apyvarta siekė 1000 rublių. Taip pat žinoma, kad veikė trys dirbtuvės: 1862 m. Šlioma Bulgakas turėjo aukso dirbinių dirbtuvę, Prūsijos pavaldinys Josifas Fridrichas Gilsberchas – duonos kepyklą, Joselis Jažčinas – pirštinių siuvyklą.

1864 m. Michelis Cipkinas turėjo pinigų keityklą, Borkas Dykas – galanterijos krautuvę, Girša Gamburgas – šilko ir vilnos prekių krautuvę, Abraomas Karasikas – užeigą, Leizeris Kulberis – pirštinių siuvyklą, Abelis Sirkinas – spaustuvę.

Prekybai patogi vieta – šalia judrios Rotušės aikštės ir turgaus – padėjo namui išlaikyti komercinio pastato paskirtį. 1885–1889 m. patalpas daugiausia nuomojosi pirkliai. Gerokai padidėjo jų parduotuvių metinė apyvarta, išsiplėtė asortimentas.

1884–1889 m. (su pertraukomis 1885 ir 1888 m.) veikė Pincheso Kvaso pinigų keitykla, kurios metinė apyvarta 1884 m. siekė 5 000 rb, 1889 m. – 6 000 rb, pelnas – 300 rublių. Maždaug tiek pat uždirbdavo pramonės darbininkai. Pavyzdžiui, 1886 m. statistiniais duomenimis per metus uždirbdavo: vyras – 250 rb, moteris – 110 rb, nepilnametis – 41 rublį. Kaime maistas ir drabužiai buvo vertinami maždaug 55–60 rb per metus žmogui. Mieste – maistas buvo brangesnis. Dar reikėjo apsirūpinti kuru, sumokėti būsto ir kitus mokesčius. Taigi, tiek uždirbdama vidutinė penkių–šešių narių pirklių šeima  gyveno kukliai. Šios sumos pakakdavo sudurti galą su galu, bet tai nebuvo pasiturinčių buržua gyvenimas.

1888 m. antrosios gildijos pirkliai laikė parduotuves: Mauša Antokolskis – kailių, 1887–1889 m. Tobijašas Gurliandas – manufaktūros. Dar šiame name 1894 m. pirklys Izaokas Rubinšteinas buvo įkurdinęs vaistinę. 1898 m. pirmosios gildijos pirklys Girša Judelis Vigdorovičius turėjo manufaktūros parduotuvę. Šių parduotuvių metinė apyvarta siekė 10 000 rb ir daugiau, pelnas – 700–800 rublių. Tik Rubinšteino vaistinės, metinė apyvarta buvo 2000 rb, pelnas – 300 rublių.

1897 m. pirklio Levino sūnus Urijašas prekiavo laikrodžiais, metinė apyvarta siekė 15 000 rb, pelnas – 2250 rublių. 1894–1898 m. kitas Levino sūnus Berkas laikė pinigų keityklą. Ją prižiūrėti buvo pasamdyti du valdytojai. Keityklos metinė apyvarta 1894 m. siekė 30 000 rb, pelnas – 1500 rb, o 1898 m. – 450 000 ir 9 000 rublių.

1500 rb metinis pelnas leido Berkui pasijusti vidurinės klasės atstovu, o 9 000 rb pelnu pasiekė pasiturinčio buržua gyvenimo būdą. Jam tapo prieinamos tokios prabangios prekės kaip brolių Alšvangų siūlomi vyriški kostiumai ir aksesuarai, Doublier prekybos ženklo auksinis laikrodis. Tokį patį auksinį laikrodį su grandinėle, kuris kainavo net 250 rb, ilgapirščiai galėjo pasisavinti iš inžinieriaus ir pramonininko Petro Vileišio, gyvenusio Jurgio viešbutyje Vilniuje. Tais laikais 250 rb kainuojantis laikrodis buvo brangus. XIX a. pabaigoje maždaug tiek užsidirbdavo pramonės darbininkai per pusę metų.

Yra žinių apie šiame name veikusius kailių prekybos rūmus. Apie tai liudija ir nuotraukoje matoma iškaba.

Nors Vilniuje 1880–1883 m. P. S. Holšteinas pastatė kailių fabriką, tačiau kailių parduotuvių buvo nedaug. 1893 m. iš viso Vilniuje buvo apie 10 specializuotų kailių parduotuvių. Iš jų – trys didelės parduotuvės, kurių kiekvienos metinė apyvarta buvo daugiau kaip 100 000 rb per metus, prekiavo su Nižnij Novgorodu ir Leipcigu. Tačiau, kaip rašo caro valdininkas prekybos ir pramonės įmonių patikrinimo ataskaitoje, šiam verslui pradėti reikėjo didelio pradinio kapitalo, kurį ne kiekvienas galėjo turėti, todėl tokios parduotuvės kūrėsi lėtai.

1889–1898 m. prekybos ir pramonės įmonių registravimo knygose įrašyta name įsikūrusi antrosios gildijos pirklio Lipmano Zilbermano kailių parduotuvė. Per 1889–1898 m. parduotuvės metinė apyvarta padidėjo penkis kartus, nuo 10 000 iki 50 000 rb, pelnas – nuo 700 iki 5 000 rublių.

384 pos. 

XIX a. namas turėjo mažiausiai tris savininkus: 1825–1830 m. priklausė Pžeminickiui, penktajame dešimtmetyje namo savininkai buvo dvarininkai Rosochackiai, kurie 1865 m. jį pardavė Daugpilio pirkliui Izraeliui Gurvičiui. Žinoma, kad 1869 m. namas dar priklausė Gurvičiui, o nuo 1884-ųjų (galbūt ir anksčiau) – Mejerui Gordonui. Gordonams šis namas priklausė iki 1939 metų. Spėjama, kad dėl pasikeitusios politinės padėties jie pardavė namą ir išvyko iš Vilniaus.

1884 m. 384 pos. namo brėžinys

III aukšto planas

IV aukšto planas

1825–1830 m. šiame name buvo įsikūrusios pirklių parduotuvės: 1826 m. Gercas Ginsburgas turėjo cukraus, gelumbės ir kitų prekių parduotuvę, 1828–1830 m. – vien gelumbės krautuvę, 1825–1826 m. Rafalas Sakovičius prekiavo kanapių pluoštu, cukrumi ir kitomis prekėmis, 1828 m – linais. 1848–1863 m. šiame name prekiavo Giršas Brouda. Pradėjęs prekyba kolonijinėmis prekėmis, kailiais ir jų gaminiais, 1857 m. įkūrė dvi parduotuves: tabako ir cheminių prekių bei tabako, metinė apyvarta siekė 18 000 rublių. 1859 m. jis verslą išplėtė – vertėsi mažmenine ir didmenine kolonijinių prekių ir tabako prekyba, metinė apyvarta padidėjo iki 50 000 rb, kartu laikė ir vyno rūsį, kurio metinė apyvarta siekė 2000 rublių. 1862 m. jo audinių ir tabako krautuvės metinė apyvarta siekė 15 000 rublių. 1864 m. verslą perėmė turbūt jo sūnus Genochas Brouda.

1859 m. Chaimas Berkovičius turėjo pinigų keityklą, jos metinė apyvarta siekė 500 rublių. 1862 m. Berko Natansono kailių gaminių parduotuvės metinė apyvarta siekė 1000 rb, o meistras Abraomas Boras Turgelis turėjo laikrodžių dirbtuvę. 1864 m. Gordonų giminaitis Chaimas Gordonas laikė galanterijos krautuvę.

1885 m. pirklys Joselis Chazanas turėjo manufaktūros parduotuvę. 1887 m. Vikentijus Veržbickis turėjo smuklę. 1887–1888 m. šiame name buvo įsikūrusi antrosios gildijos pirklio Chaimo Choronžyckio nėrinių parduotuvė. Šių parduotuvių metinė apyvarta buvo 2000–10 000 rb, pelnas 200–1000 rublių. Didesnė prekybos apyvarta turėjo Pinchesas Abraomas Kvasas. 1885 m. metalo gaminių parduotuvės ir dviejų sandėlių bendra metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 800 rb, 1889 m. vien parduotuvės metinė apyvarta buvo 10 000 rb, pelnas – 500 rb, o 1889 m. Chonelio Rozentalio bakalėjos prekių sandėlio metinė apyvarta siekė 30 000 rb, pelnas – 1500 rublių.

1885–1898 m., greičiausiai be pertraukos, Feigelsonai name laikė pinigų keityklą. Vadovaujant Leibai Feigelsonui metinė apyvarta siekė 60 000 rb, pelnas – 600 rb, vadovaujant Zusmanui Feigelsonui metinė apyvarta 1898 m. padidėjo iki 500 000 rb, pelnas – 10 000 rublių.

1885–1898 m. Morduchas Kacenelenbogenas, o nuo 1894 m. Mejeris Aronas Kacenelenbogenas turėjo porceliano indų parduotuvę. Jos metinė apyvarta 1885 m. siekė 10 000 rb, pelnas – 600 rb, 1898 m. – 30 000 ir 3000 rublių.

1897–1898 m. pirmosios gildijos pirklys Aronas Žukas šiame name turėjo vekselių apskaitos kontorą. 1897 m. jos metinė apyvarta siekė 500 000 rb, pelnas – 10 000 rb, 1898 m. – 600 000 rb ir 12 000 rublių. 1897 m. Ipolitas Mitčelis Manas turėjo dviračių ir jų techninių reikmenų sandėlį, 1897–1898 m. Pinchusas Aškevičius – kailių, Tuvijaus Bleichmanas – laikrodžių ir aukso dirbinių parduotuvę. Šių parduotuvių metinė apyvarta buvo 10 000–25 000 rb, pelnas – 1000–2500 rublių.

Gelumbės parduotuvę šiame name laikė ir paskutiniai namo savininkai Gordonai. 1825 m. šiame name, kai jis dar priklausė Pžemenickiui, gelumbe ir baldais pradėjo prekiauti trečiosios gildijos pirklys Judelis Gorodonas, Mejerio Gordono tėvas. Sūnus Mejeris nuo mažumės buvo pratinamas prie darbo. Yra žinių, Mejeris (nuo penkerių metų!) dirbo padėjėju bakalėjos krautuvėse: 1831 m. – Geselio Efromo, 1832 m. – Maušos Janovskio.

1857 m. būsimasis namo savininkas Mejeris Gordonas prižiūrėjo Gardino miestiečio Benjamino Berkos Broudos gelumbės krautuvę. Mejerio kaip valdytojo pajamos negalėjo būti didelės, nes šios parduotuvės metinė apyvarta siekė 3000 rublių. Ko gero, nuo mažens įtrauktas į verslą Mejeris padėjo išlaikyti šeimą, nes tuomet dar nedidelis Gordonų verslas davė mažai pelno, tad greičiausiai jausdamas pareigą remti šeimą Mejeris užsidirbdavo kitur.

Manoma, Mejeris dirbo valdytoju iki 1859 m., kol 1858 m. tėvui pasitraukus iš veiklos, gal būt mirus, šiame name įsteigė nuosavą (ar paveldėtą iš tėvo) gelumbės parduotuvę, kurios metinė apyvarta siekė 2000 rublių.

1862–1864 m. šiame name Mejeris turėjo gelumbės ir kordo parduotuvę. Nors trūksta išsamių duomenų apie jo veiklą 1865–1884 m., galima spėti, kad nuoseklus ir racionalus Mejeris Gordonas verslo nutraukęs nebuvo. Manoma, kad jo parduotuvė 1862–1899 m. veikė be pertraukos. Parduotuvės metinė apyvarta, 1862 m. siekusi vos 2000 rb, 1898 m. išaugo iki 100 000 rb, pelnas iki 8 000 rublių. M. Gordonas dar vykdė rangos sutartis (tai galėjo būti medienos tiekimas), kurių pelnas 1885 m. siekė 1400 rb, o 1894 m. – 4000 rublių. Gordonų šeima turėjo pajamų ir iš patalpų nuomos.

383 pos.

XVII–XVIII a. sandūroje šis namas priklausė miestiečiui Romanovičiui (vardas nežinomas). Namą paveldėjo miestietė Konstancija Sidorovičiova, kuri 1703 m. jį pardavė Jonui ir Avdotijai Šatrovams, o jie 1749 m. namą pardavė Pranui Pžemenickiui. Jo įpėdinis Nikodemas Pžemenickis 1807 m. namą perrašė dukrai Petronėlei, Jakubovskio našlei, kuri apie 1808 m. ištekėjo antrą kartą už Simono Geco. 1809 m. Petronėlė perrašė namą vyrui. 1818 m. S. Gecas namą perrašė sūnums Josifui ir Michailui. 1851 m. namo savininkas buvo Josifas. 1868 m. šį namą paveldėjo jo įpėdiniai: artilerijos štabo atsargos kapitonas Vikentijus, taip pat Antonas ir Semionas Gecai ir jų sesuo Juzefa Boufal. XIX a. pabaigoje šis namas vis dar buvo vadinamas Gecų namu.

1884 m. 383 pos. namo brėžinys

Simonas Gecas 1814–1816 m. priklausė trečiajai pirklių gildijai, o 1817 m. pakilo į antrąją. Prekiavo bakalėja ir gėrimais, 1816–1817 m. – daržovių prekėmis. Tuo metu daržovių prekėmis (овощной товар) vadintos maisto prekės – dešros, žirniai, grybai, džiovintos slyvos, alyvuogės, chalva ir kita. Nuo 1818 m. Geco pirklių gildijoje nebebuvo – gal mirė.

Šiame name XIX–XX a. pradžioje nuolat veikė įvairios paskirties pirklių parduotuvės. Žinoma, kad name 1825 m. buvo įsikūrusios septynios audinių parduotuvės, dvi gelumbės, viena bakalėjos, dvi banko kontoros, 1826 m. – penkios audinių, dvi gelumbės parduotuvės, viena pinigų keitykla, 1828 m. – po vieną gelumbės, cukraus, metalo gaminių parduotuvės, penkios audinių ir dvi šilko, 1829 m. – penkios audinių, po viena drobės ir metalo gaminių, 1831 m. – dvi audinių, viena metalo gaminių, 1832 m. – po vieną gelumbės, metalo gaminių, trys audinių, 1835 m. – gelumbės parduotuvės. 1848 m. vienoje parduotuvėje prekiauta manufaktūra, vilna, medvilne, o 1847–1849 m. Pinsko apskrities (Minsko gubernija) bajoras Kazimieras Abramovskis laikė gelumbės parduotuvę. 1857 m. buvo įsikūrusios dvi parduotuvės – kailių ir audinių.

Taip pat žinoma, kad 1857 m. Geco name buvo įsikūrusios ir smulkių prekybininkų krautuvėlės: Mejerio Zeligmano cukraus bei tabako ir Itkos Peskinovos padėvėtų drabužių. Fruma Kliačko prekiavo cukrumi ir tabaku, o 1859 m. turėjo pinigų keityklą. Keityklą turėjo ir Mejeris Aizikas Šepšeliovičius. 1859 m. Estera Adelštein prekiavo avalyne, Chana Sora Šerulez – sagomis, adatomis, segtukais, kaspinais, Mejeris Blochas – popieriumi. Šių krautuvėlių metinė apyvarta svyravo nuo 100 iki 600 rublių.

1862 m. trečiosios gildijos pirkliai Mauša Kabačnikas ir Morduchas Kovneris tradiciškai laikė audinių parduotuves. 1862 m. Valkininkų miestelėnas Francas Viglinickis turėjo pirštinių dirbtuvę ir Joselis Vaisengelcas – antspaudų gamybos dirbtuvę. Jų metinė apyvarta siekė 1000 rublių. 1864 m. Judelis Gurvičius ir Izraelis Slavinas turėjo pirštinių siuvyklas, Ošeras Jakubsonas – juvelyrinę dirbtuvę, Abraomas Lidskis – drabužių siuvyklą, Mauša Kabačnikas ir Efronas Nalis – audinių krautuves.

Mėsinių gatvės pusėje buvo įsikūrusios dar septynios miestiečių krautuvėlės: Morducho Epelio – smulkmenų, Esteros Frumberg – avalynės, Malkos Gecel – smulkmenų ir veidrodėlių, Leibos Šerelso – šukų, kvepalų ir kitų smulkmenų, Soros Slavinos – smulkmenų, Maušos Viduckio veidrodžių, Mnuchos Zaks – plunksnų, sagų, smalkų ir kitų smulkmenų krautuvės.

Kaip matyti, smulkūs prekybininkai prekiavo kitomis nei pirkliai prekėmis. Daugiausia tai buvo cukrus ir tabakas, įvairios galanterijos smulkmenos, padėvėti drabužiai ir kita, t. y. kasdieniam gyvenimui reikalingos prekės, nereikalaujančios didelių investicijų. Pirklių investicijos (kartu ir rizika) buvo didesnės. Užtat, jei pasisekdavo, jų pelnas taip pat buvo kur kas didesnis.

1885 m. pirkliai Šliomas Davidas Chackesas turėjo sidabro dirbinių parduotuvę, Ševelis Judelis Cukrezisas – gelumbės, iki 1887 m. Mejeris Kantorovičius turėjo manufaktūros, 1888 m. Chaimas Totengreberis – gelumbės parduotuvę. Jų metinė apyvarta neviršijo 6000 rublių, pelnas – 500 rublių. 1887–1898 m. Šmuelio Abelio Kukšeso nėrinių parduotuvės metinė apyvarta per 1887–1894 m. padidėjo daugiau kaip tris kartus nuo 8 000 iki 25 00 rb, pelnas – nuo 1000 iki 2500 rublių. 1897–1898 m. Judelis Minikesas turėjo avalynės krautuvę, metinė apyvarta buvo 20 000 rb, pelnas –1600 rublių.

382 pos.

Šiai posesijai priklausė du namai: vienas buvo Monasevičių, kitas – grafų Tiškevičių. Tiškevičiai kaip savininkai minimi iki 1848 metų. 1864 m. namo savininkais įrašyti Puzynina, Šmuelis Šacas, Šenderovas Genas, 1868 m. – Šmuelis Šacas, Jankelis Chazanas, Šaja Gromeris, Taja Efronova, 1870–1871 m. – Monasevičius, Šenderovas, Gromeris, Koziela. Nuo 1893 m. 382 posesija priklausė Bunimovičiams, bet neaišku – vienas ar abu posesijos namai.

1877 m. 382 pos. Monasevičiams priklausiusio namo brėžinys.

1893 m. 382 pos. Izraeliui Bunimovičiui priklausiusio namo rekonstrukcijos brėžinys

Name buvo įsikūrusios įvairios paskirties parduotuvės – kailių, kolonijinių prekių, bakalėjos, galanterijos, – tačiau daugiausia buvo prabangių audinių krautuvių. XIX a. pirmojoje pusėje tokie audiniai vadinti красный товар – aukštuomenei ir pasiturintiems klientams skirti audiniai, parduodami ilgio matais.

XIX a. pirmojoje pusėje audinių krautuves turėjo šie pirkliai: 1825 m. – Abragimas Buršteinas, Mejeris Liondonas, 1825–1826 m. – Geršonas Gordonas ir Šmuelis Mirkisas, 1825–1831 m. – Leiba Šacas, 1826 m. – Nochimas Aizenštatas, Geselis Efromas, Geršonas Ginsburgas ir Livša Gluskova, 1828 m. – Leizeris Minikesas, Icikas Nachmanas Rabinovičius, Jochelis Dancigas, 1828–1831 m. – Cemachas Joffė, 1829 m. – Zelmanas Sakeras, Mauša Rabinovičius, 1830 m. – Jankelis Buršteinas, Abraomas Dyncesas, Mauša Liasas, 1831 m. – Icikas Asas ir Abraomas Blochas, 1832 m. audinių ir bakalėjos prekių krautuvę išlaikė Boruchas Rubinas. 1825–1826 m. Levinas Levinšternas turėjo šilko prekių, 1831–1832 m. Zelmanas Zalkindas – gelumbės krautuves. Kartu buvo įsikūrusios ir kitos įmonės: 1825 m. Jovelis Tygeras turėjo skarų ir chalatų krautuvę, 1825–1826 m. Jankelis Vilkoviras – pinigų keityklą, 1826 m. Šimelis Olkinas – juvelyrinę dirbtuvę, 1828 m. Vulfas Jakubsonas ir 1829 m. Icikas Ratneris – po galanterijos parduotuvę, 1830 m. Jankelis Ratneris – bakalėjos prekių krautuvę.

1847–1848 m. Vladimiro gubernijos Kovrovo apskrities valstybinis valstietis Aleksejus Prokofjevas prekiavo manufaktūra, medvilne, gelumbe ir vilna. 1848 m. Icikas Fruchtas turėjo kolonijinių prekių ir medikamentų parduotuvę, Judelis Gordonas – kailių, Joselis Kive Kosovskis – galanterijos, Morduchas Strašunas – manufaktūros, medvilnės ir vilnos, Berkas Vitkindas – manufaktūros, vilnos, šilko prekių.

1862 m. vis dar dominavo audinių parduotuvės. Jas turėjo pirkliai: Nochamas Lurjė, Pesia Malka Kosovskaja, Davidas Maizelis, Moisejus Rabinovičius, Chaja Soloveičikova. Jų apyvarta siekė 500–1000 rublių.

Šiame name greta tradiciškai pelningų ir žinomų prekių – audinių ir galanterijos – XIX a. septintajame dešimtmetyje pirkliai pradeda prekiauti medikamentais, kanceliarinėmis prekėmis, rašomuoju popieriumi ir tapetais, metalo ir vario gaminiais: 1862 m. Joselis Brouda turėjo tapetų ir popieriaus parduotuvę, Mauša Kabančikas – medikamentų, Judelis Olkinas – juvelyrinę dirbtuvę, Icikas Svidas – duonos parduotuvę. Parduotuvių metinė apyvarta siekė 800–1000 rublių. 1864 m. Chana Feiga Galpern turėjo kailių ir jų gaminių krautuvę, Lipmanas Sacheras – audinių krautuvę, Jaroslavas Bruževskis buvo įkūręs fotoateljė, Michelis Cipkinas ir Hadkinas (vardas nėra žinomas) – pinigų keityklas, Leiba Figuras ir Morduchas Rybakas – pirštinių siuvyklą, Elijašas Rubinas – dažyklą, Chackelis Vilkovirskis – duonos kepyklą.

Kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name Mėsinių gatvės pusėje buvo įsikūrusios dar šešios pirklių parduotuvės: Jankelio Barelio – audinių, Pesios Malkos Kosovskajos ir Chaimo Natansono – galanterijos, Maušos Rabinovičiaus – medikamentų ir audinių, Berkos Vitkindo – audinių parduotuvė. Greta jų buvo įsikūrusios devynios miestiečiams priklausančios parduotuvės: Chajos Lejos Brouda – smulkmenų, Eliašo Bukatemano – žvakių, Dvoros Lėjos Golovcynos – avalynės, Soros Kac – drobės, Godos Kacovos – gelumbės, Libos Šeiniuk – indų, Abraomo Iciko Traksinskio – smulkmenų, Jankelio Volkovyskio – kaspinų, muilo ir kitų smulkmenų, Feigos Zolog – juostų ir siūlų parduotuvės.

1864 m. pirklys Mauša Blochas turėjo tapetų parduotuvę, XIX a. devintajame dešimtmetyje pradėjo prekiauti ir rašomuoju popieriumi bei kanceliarijos prekėmis. 1894 m. verslą plėtojo greičiausiai jo brolis Levas Blochas. 1885–1898 m. metinė apyvarta beveik nekito – siekė 50 000 rb, tačiau pelnas padidėjo nuo 1500 iki 5 000 rublių.

1885–1898 m. pirmosios gildijos pirklys  Mejeris Aronovskis turėjo banko kontorą. 1885 m. jo metinė apyvarta siekė 200 000 rb, pelnas – 3500 rb, 1898 m. – 3 mln. rb, pelnas – 15 000 rublių. 1885 m. Naumas Frumkinas buvo atidaręs vinių fabriko kontorą, metinė apyvarta siekė 100 000 rb, pelnas – 4000 rb, Jakovas Turgelis – nėrinių krautuvę, jos metinė apyvarta buvo 100 000 rb, pelnas – 1000 rublių. 1887–1888 m. Moisejus Žirmunskis turėjo spaustuvę, kurioje dirbo 12 darbininkų, metinė apyvarta buvo 2500 rb, pelnas – 200 rublių. 1887 m. pirmosios gildijos pirklys Aronas Žukas šiame name pradėjo prekiauti manufaktūros prekėmis ir verpalais, tais metais metinė apyvarta siekė 150 000 rb, pelnas – 4000 rb, 1898 m. – 200 000 ir 20 000 rublių. 1889 m. Davido Janovo manufaktūros krautuvės metinė apyvarta siekė 5 000 rb, pelnas – 400 rublių.

Iki 1887 m. Vikentijus Veržbickis iš Žydų gatvės pusės turėjo smuklę, jos metinė apyvarta siekė 2000 rb, pelnas – 200 rublių. 1887–1898 m. Mauša Peskinas turėjo metalo ir vario gaminių parduotuvę, jos metinė apyvarta 1887 m. siekė 20 000 rb, pelnas – 1000 rb, 1898 m. – 80 000 ir 6400 rublių. 1888–1898 m. Zelmano Maušos Chaetano medikamentų parduotuvės metinė apyvarta nesikeitė ir siekė 5000 rb, tik šiek tiek padidėjo pelnas – nuo 500 iki 750 rublių. 1894 m. Vulfas Chelimeris turėjo manufaktūros parduotuvę, jos metinė apyvarta siekė 30 000 rb, pelnas – 2100 rb, 1898 m. – 45 000 ir 3600 rublių.

381 pos.

1814–1849 m. namas greičiausiai priklausė Elijašams, 1835 m. kaip namo savininkas kartu minimas ir Abraomas Morgenšternas, o nuo 1848 m. – Parensai. Jie name turėjo verslą nuo 1825 metų. Chaimas Nachmanas Parensas – pirklių dinastijos pradininkas buvo ir garsus Pagrindinės sinagogos Maldos valdybos veikėjas. Parenso palikuonys buvo labiausiai gerbiami Vilniaus žydai, ne kartą renkami į Pagrindinės sinagogos Maldos valdybą ir į bendruomenės valdybą. Namas jiems priklausė iki 1940 metų.

1914 m. 381 pos. namo brėžinys

1825 m. šiame name Chaimas Nachmanas Parensas turėjo įvairių audinių sandėlį, 1826 m. – dvi gelumbės ir audinių parduotuves, 1828–1832 m. – audinių, 1834 m. – gelumbės. 1835 m. Chaimas Nachmanas nutraukė verslą, bet 1836–1842 m. vėl registravosi pirklių gildijoje. 1843 m. jo verslą perėmė sūnus Abraomas Parensas. Šiame name jis galėjo prekiauti 1843–1863 metais. Kuo šeima vertėsi 1863–1893 m., nustatyti nepavyko, bet Chaimo anūkas Jakovas Mauša Parensas 1894 m. name turėjo smuklę. Jos metinė apyvarta buvo pakankamai didelė – siekė 20 000 rb, pelnas – 2000 rublių. 1897–1898 m. Lukiškėse turėjo medienos sandėlį ir sudarinėjo rangos sutartis, metinė apyvarta 1897 m. siekė 20 000 rb, pelnas – 3000 rb, 1898 m. – 30 000 ir 4500 rublių.

Šiame name XIX a. pirmojoje pusėje pirkliai tradiciškai prekiavo audiniais: Elijašas Levinas, minėto Giršos Levino tėvas, 1814–1815 m. – gelumbe ir šilku, 1816–1822 m. – gelumbe ir ponų prekėmis. XIX a. pirmojoje pusėje ponų prekėmis (панский товар) buvo vadintos aukštuomenei skirti šilko, vilnos, medvilnės, gelumbės audiniai, taip pat kailiai ir jų gaminiai. 1825 m. Elijašas Levinas turėjo dvi – gelumbės ir bakalėjos – krautuves. 1828–1829 m. Zelmanas Zalkindas turėjo gelumbės krautuvę, 1835 m. Abraomas Morgenšternas – rangos sutarčių kontorą, 1857 m. trečiosios gildijos pirklys Benjaminas Berkas Brouda įkūrė gatavų drabužių krautuvę, pirmosios gildijos Raseinių pirklys Solomonas Feinbergas – linų sandėlį. 1857 m. miestietis Giršas Liandzonas prekiavo cukrumi ir tabaku, o 1859 m. – buitinės chemijos prekėmis. 1859–1862 m. trečiosios gildijos pirklys Geselis Efromas turėjo gatavų drabužių parduotuvę. Pirklių parduotuvių metinė apyvarta buvo 1000–5000 rb, tik Giršos Liandzono – 100–300 rublių.

1862 m. Abraomas Grelichesas turėjo antspaudų gamybos dirbtuvę. 1864 m. antrosios gildijos pirklė Chaja Judeliovna Brochesova buvo įkūrusi drabužių parduotuvę, Ovsejus Ščiučinskis – užeigą, o buvęs kariškis Efroimas Leiba Knodas – tabako krautuvę. Greta buvo įsikūrusios aštuonios meistrų dirbtuvės: Leiba Grembordas ir Abraomas Novogrudzkis turėjo pirštinių siuvyklas, Mendelis Korzonas – drabužių siuvyklą, Ošeras Pasmanas – tekinimo dirbtuvę, Vulfas Šakeris – juvelyrinių dirbinių, Vulfas Šerelsas – skrybėlių gamybos, Leizeris Štoingaueris ir Morduchas Reimickis – pozumento gamybos. Pavadinimas kilo iš vokiečių kalbos pozument. Šiose dirbtuvėse gamino kutus, spurgas, šilkines arba vilnones juosteles, ataustas sidabru arba auksu, naudojamas drabužių, minkštų baldų antsiuvams.

1887 m. Aloizijus Stanuvka ir 1889 m. Stanislovas Kulbovskis turėjo smukles. Jų metinė apyvarta siekė 3000 rb, pelnas – 300 rublių. 1888 m. Abraomas Maizelis turėjo manufaktūros krautuvę. Metinė apyvarta per 1888–1898 m. padidėjo keturis kartus nuo 10 000 iki 40 000 rb, pelnas – nuo 600 iki ir  3200 rublių. 1898 m. Samuilas Margolisas turėjo valgyklą, metinė apyvarta siekė 10 000 rb, pelnas – 1000 rublių.

Ilgiausiai šiame name turėjo verslą trečiosios gildijos pirklys Mauša Rabinovičius ir jo šeimos nariai. 1857 m. Mauša Rabinovičius Vokiečių gatvės pusėje turėjo gelumbės parduotuvę, o Mėsinės gatvės pusėje – dvi parduotuves: buitinės chemijos ir audinių. Šių parduotuvių metinė apyvarta siekė 11 000 rublių. Žinoma, kad 1859 m. gelumbės krautuvės metinė apyvarta buvo tik 2000 rb, medikamentų ir audinių – 1800 rb, 1862 m. – gelumbės ir kordo parduotuvės metinė apyvarta – 1000 rublių. 1885–1889 m. pirklio Maušos Rabinovičiaus sūnus Morduchas turėjo gelumbės parduotuvę, kurios metinė apyvarta 1885 m. siekė 24 000 rb, pelnas – 1200 rublių. 1894–1898 m. verslą plėtojo jo žmona Chaja Rabinovič. Jos gelumbės ir drapo parduotuvės metinė apyvarta 1898 m. siekė 20 000 pelnas – 1400 rublių.

246 pos.

XIX a. trečiajame dešimtmetyje namo savininkas buvo Jankelis Elijašas, penktajame–šeštajame – vienas iš savininkų buvo Benjaminas Gamburgas. 1870–1871 m. pastatas priklausė net dešimčiai savininkų: Abraomui Aronui, Mekdemui Barebiriškiui, Chajai Beraškovai, Leibai Dusmanui, Giršai Kočergiskiui, Berkai Liasui, Ovsejui Liasui (1874 m. jam mirus dalį pastato paveldėjo jo sūnus Izaokas, Liasams namo dalis priklausė 1856–1875 m.), Jaleveliui Natansonui, Šliomai Oušyšui, Kacenelenbogenovai.

1884 m. 246 pos. namo brėžinys

1886 m. 246 pos. namo brėžinys

246 pos. namo III aukšto planas

1825 m. Jankelis Elijašas šiame name turėjo atvežtinių iš Rusijos imperijos gubernijų įvairių prekių sandėlį ir parduotuvę, 1826–1829 m. – vien audinių krautuvę, 1828 m. Zelmanas Kliačko – bakalėjos parduotuvę, 1843–1851 m. – Abraomas Morgenšternas galanterijos ir krištolo parduotuvę. 1848 m. Icikas Gercikovičius turėjo kolonijinių prekių parduotuvę. 1847–1854 m. parduotuvę turėjo ir Benjaminas Gamburgas. 1857 m. Matysas Strašunskis prekiavo naujais drabužiais, metinė apyvarta siekė 3000 rublių. 1859 m. Ovsejus Liasas turėjo drabužių, o Senderis Valkas – gelumbės parduotuves. Šių pirklių metinė apyvarta siekė 1500 ir 2000 rublių.

1862 m. buvo įsikūrusios Abraomo Aronso pozumento dirbtuvė, Elijašo Maušos Aso ir Iciko Zakgeimo juvelyrinės dirbtuvės, Ovsejus Liasas turėjo muilo gamyklą, metinė apyvarta siekė 200 rublių. Senderis Valkas turėjo gelumbės ir kordo parduotuvę, o Zelmanas Zettelis – audinių. Jų metinė apyvarta buvo 1000 ir 1500 rublių.

1864 m. atsargos kariškis Ovsejus Abraomovičius įkūrė tabako parduotuvę, Jankelis Valkas – gelumbės, Abraomas Geršonas Aronsas – juostų ir kaspinų dirbtuvę, Icikas Boruchas Zakinas – juvelyrinę dirbtuvę. 1863–1864 m. veikė Ovsejaus Liaso drabužių parduotuvė.

1885 m. Leizeris Michelis Šambadalas-Šabadas nuosavoje namo dalyje turėjo galanterijos parduotuvę, jos metinė apyvarta siekė 40 000 rb, pelnas – 2000 rublių. 1888–1898 m. parduotuvė priklausė Sorai Šambadal-Šabad. 1885 m. metinė apyvarta siekė 40 000 rb, pelnas – 2000 rb, 1898 m. – 50 000 ir 5000 rublių. 1888–1894 m. Sora dar turėjo smuklę, kurios metinė apyvarta buvo 3000 rb, pelnas – 300 rb, 1897–1898 m. – vyno rūsį, metinė apyvarta buvo 30 000 rb, pelnas – 3000 rublių.

1897–1898 m. Šmuelis Garberis turėjo gelumbės ir drapo parduotuvę, metinė apyvarta 1898 m. buvo 15 000 rb, pelnas – 1200 rublių. Aronso namo dalyje Ovsejus Chaimas Epšteinas 1885–1889 m. turėjo pinigų keityklą, metinė apyvarta 1885 m. siekė 10 000 rb, pelnas – 300 rb, 1889 m. – 6000 ir 300 rublių. 1894–1898 m. Mejeris Barišnikas turėjo galanterijos parduotuvę, metinė apyvarta 1894 m. siekė 6000 rb, pelnas – 600 rb, 1898 m. – 25 000 ir 2500 rublių. 1898 m. jis dar prekiavo pozumentu, šilku ir kitomis moteriškiems drabužiams siūti reikalingomis prekėmis, metinė apyvarta siekė 40 000 rb, pelnas – 4000 rublių.

380 pos.

Tai buvo kampinis Vokiečių ir Žydų gatvių namas. 1829 m. jis priklausė Saetams, 1830 m. – Litmanams. 1867 m. namo dalį įsigijo Girša Chaimovičius ir jo žmona Chaja Sora, kilusi iš Kurečnikovų-Špakovų giminės. 1868 m. dviejų kambarių namo dalis perėjo iš Šak-Kurickių (Kurečnikovų-Špakovų?) į Šeinos Rivkos Arkavetovos iš Šak-Kurickių giminės nuosavybę. 1868 m. minimi savininkai Kuročkinas, Elijašas, Leiba Epšteinas, Dimontas, 1870–1871 m. – Šlioma Bulgakas (jo namo dalį 1871 m. paveldėjo sūnus Nachmanas Bulgakas), Jankelis Elijašas, Leibovas, Gabrielis Saetas, Kuročkinas, Ptaškinas, Epšteinas, Dimontas ir dalis priklausė Senajai mokyklai. Matyt, kai namo butai buvo parduoti keliems savininkams ir padalytas namas dėl gausiai čia gyvenusių žydų šeimų tapo Eksdivizijos, 380 posesija, praminta Žydų namais.

Vienas dešinėje nuotraukos pusėje pavaizduotų namų yra 380 pos. namas

Paimta iš: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos elektroninio katalogo:
http://www.mab.lt/eAtvirukai/200001/240368.jpg

1828–1830 m. name Zelmanas Kliačko turėjo bakalėjos krautuvę, 1862 m. Morduchas Reimickis – pozumento dirbtuvę. 1864 m. Vokiečių gatvės pusėje buvo įsikūrusi Mejerio Aronovskio odos gaminių parduotuvė, Maušos Iciko Aso ir Maušos Dimonto – sidabro dirbinių dirbtuvė, Giršos Vulfo Šak-Kurickio – kordo parduotuvė, Giršos Leibos Tigerio – užkandinė, Iciko Zaso – dažykla. Greta iš Žydų gatvės pusės buvo įsikūrusios trys miestiečių krautuvėlės: Jankelis Dumanovskis prekiavo silkėmis, Šmuilis Joselis Finas – knygomis, Šmuilis Šteinbergas – miltais.

1885–1898 m. (turbūt be pertraukos) Nochimas Bulgakas laikė karininkų reikmenų parduotuvę. Jos metinė apyvarta 1885 m. siekė 5000 rb, pelnas – 300 rb, 1898 m. – 10 000 rb, pelnas –1000 rublių. 1887 m. veikė Vikentijaus Veržbickio ir 1888–1889 m. Josifo Petrovskio smuklės, metinė apyvarta buvo po 3000 rb, pelnas – po 300 rb, o 1894 m. pirklio Joselio Saeto smuklės metinė apyvarta siekė 4000 rb, pelnas – 400 rublių. 1898 m. antrosios gildijos pirklys Icikas Frumkinas prekiavo žuvimis, metinė apyvarta siekė 15 000 rb, pelnas – 1500 rublių.

Kokios kitos parduotuvės buvo įsikūrusios šiame name, kaip ir kituose Eksdivizijos namuose, nustatyti nėra galimybių. Tačiau tokio tipo namai gana dažnai minimi tarp skirtų prekybai, tad galima spėti, kad krautuvėlių ir dirbtuvių šiame name galėjo buti daugiau, nei pavyko nustatyti.

379 pos. 

Pasak Vlaldo Drėmos, kadaise namas priklausė Bžostovskiams. 1815–1830 m. namo savininkas buvo Liandė, 1831 m. šis namas jau tapo Eksdivizijos namu. Apie 1870–1871 m. savininkai buvo Rivkindas, Gilelsas, Libermanas, Asova, Želudzkis (1875 m. jam mirus, dalį namo paveldėjo jo žmona Cypa Kagan). Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio vidurio minimi namo savininkai Rivkindas ir Levinsonas.

1814–1818 m. šiame name Šmuilis Liandė prekiavo gelumbe ir šilku. Šmuilio sūnus Jankelis 1819–1824 m. prekiavo gelumbe, 1825–1828 m. jis turėjo dvi krautuves – gelumbės ir bakalėjos, 1828 m. turbūt kitas Šmuilio sūnus Leizeris turėjo biliardinę. 1825 m. (galbūt ir 1826 m) Cemachas Šabadas turėjo bakalėjos prekių parduotuvę, 1826 m. Icikas Ratneris – biliardinę, 1830 m. Zelmanas Kliačko – gelumbės krautuvę, 1831 m. – viešbutį ir bakalėjos prekių krautuvę, 1832 m. (galbūt ir 1833 m.) Zimelis Obalnikas  – viešbutį. 1864 m. Malka Asova savo namo dalyje turėjo smuklę. 1885–1898 m. Jankelio Aso pinigų keityklos metinė apyvarta 1885 m. siekė 100 000 rb, pelnas – 1500 rb, 1898 m. – 250 000 ir 5000 rublių.

1887–1889 m. Abraomas Liasas turėjo kailių ir jų gaminių krautuvę, 1887 m. jos metinė apyvarta siekė 4000 rb, pelnas – 400 rb, 1889 m. – 4500 ir 300 rublių. 1885–1888 m. Chana Levinson, o 1889 m. Joselis Vulfas Levinsonas turėjo sidabro dirbinių parduotuvę, 1894 m. Šolomas Vilenkinas – emaliuotų indų parduotuvę. Šių parduotuvių metinė apyvarta siekė 6000 rb, pelnas – 600 rublių.

1862 m. šiame name mokyklos kiemo pusėje Zlata Kenigsber turėjo smuklę, Karpelis Kliačko – juvelyrinę dirbtuvę, Zelmanas Rubgartas ir Benjaminas Mareinas – pozumento dirbtuves, Berko Turinas – laikrodžių dirbtuvę. 1864 m. atsistatydinęs Daugpilio eilinis, kirpėjas Abraomas Baranas turėjo tabako krautuvę, Michelis Cipkinas – pinigų keityklą, Leizeris Gleizeris – padėvėtų kailinių patduotuvę, Benjaminas Kaganas – tabako, Mauša Elijašas Leneris ir Benjaminas Trachtenbergas – cukraus, arbatos, žvakių ir kitų smulkmenų parduotuves. 1864 m. veikė dar šešios dirbtuvės: Giršas Efronas turėjo antspaudų gamybos, Benjaminas Mareinas ir Zelikas Rudneris – pirštinių siuvyklas, Leiba Rabinovičius – bronzos dirbinių, Šliomas Šmerligas – pozumento dirbtuvę. Žinoma, kad 1885–1897 m. (turbūt nepertraukiamai) Abraomas Kacenelenbogenas Rivkindo namo dalyje turėjo spaustuvę. 1885 m. jos metinė apyvarta siekė 5000 rb, pelnas – 300 rb, 1897 m. – 5000 ir 500 rublių.

378 pos. 

XIX a. penktajame dešimtmetyje namo dalis priklausė Morduchui Giršai Elijašui, 1864–1871 m. – Kinkulkinui ir 1871 m. vieną butą įsigijo broliai Abraomas Elijašas ir Mauša Minkeriai, 1870–1871 m. savininku minimas ir Malkeris.

Šiame name 1843 m. Morduchas Girša Elijašas turėjo krautuvę. 1857 m. Estera Pumpianskaja – pinigų keityklą, jos metinė apyvarta siekė 400 rublių. 1864 m. Kinkulkino namo dalyje Chaja Brochesova turėjo pinigų keityklą, Geselis Minekeris ir Eliokindas Zimengeris – drabužių siuvyklas, Zusmanas Pupkinas – smuklę. Pupkino namo dalyje Zimeris Eliskis turėjo pirštinių dirbtuvę. 1888 m. Antonas Raksimovičius turėjo smuklę, jos metinė apyvarta siekė 3000 rb, pelnas – 300 rb, Aronas Bliumentalis – drabužių siuvyklą, metinė apyvarta siekė net 22 000 rb, pelnas – 2200 rublių. 1887 m. pirmosios gildijos pirklys Rachmelis Kreveris Minkerių namo dalyje turėjo banko kontorą, kurios metinė apyvarta siekė 500 000 rb, pelnas – 3000 rublių.377 pos.

1829–1829 m. namo savininkais minimi Karpelis ir Maizelis. 1867 m. šiame name du butus įsigijo broliai Abraomas Elijašas ir Mauša Minkeriai. 1868 m. dalį namo iš Rubino Vaisboro įsigijo Sora Taigova. 1870–1871 m. namo savininkais nurodyti Rubinšteinas, Segalis, Kinas, Chabatas, Vaibardas, Steingauzas, Jankelis Barelis, Levidas Šapfredas, Geselis Minkeris. 1875 m. Abraomas Elijašas Minkeris namo dalį pardavė Micheliui Mejeriui Korlinui.

1822–1824 m. savo namo dalyje Morduchas Maizelis prekiavo įvairiomis prekėmis, 1828–1831 m. Ovsejus Fridbergas ir 1832 m. Zelmanas Kliačko turėjo po viešbutį. 1835 m. čia prekiavo Boruchas Ryndziunskis, 1857–1859 m. Davidas Šliomas Maizelis turėjo krautuvę, manoma, audinių, jos metinė apyvarta siekė 1000 rb, 1857 m. Morduchas Zalkindas – galanterijos krautuvę su 1000 rublių metine apyvarta.

1862 m. Berkas Natansonas prekiavo oda, 1864 m. Chaimas Buršteinas turėjo užeigą, Judelis Leizeris Chabasas – odos gaminių parduotuvę, Michelis Cipkinas ir Meitachas Kenigsbergas – pinigų keityklas. 1864 m. Šmerko Rubinšteinas turėjo smuklę, ji 1887 m. perėjo sūnui Micheliui. Smuklės metinė apyvarta 1887 m. siekė 10 000 rb, pelnas – 2000 rb, 1889 m. – 15 000 rb, pelnas – 1500 rublių. 1898 m. Michelis prekiavo Krymo vynu, metinė apyvarta siekė 20 000 rb, pelnas – 2000 rublių.

1887 m. Leizeris Lavnikas turėjo gelumbės parduotuvę, metinė apyvarta siekė 5 000 rb, pelnas – 500 rublių. 1894 m. Abraomas Voronovas turėjo lempų, žibalo ir porceliano parduotuvę, metinė apyvarta siekė 2000 rb, pelnas – 200 rb, Abelis Perevozkinas – baldų parduotuvę, metinė apyvarta buvo 5000 rb, pelnas – 500 rublių.

376 pos.

1829 m. namo savininku minimas Rogalskis. 1839 m. titulinis patarėjas Leonas ir kolegijos registratorius Ignotas Rogalskiai mamą pardavė pirkliui Gronumui Pupkinui. Pupkinai namą turėjo iki 1868 m., tų metų sausio 2 d. našlė Lėja Pupkina ir jos sūnūs Jankelis ir Zoruchas namą pardavė antrosios gildijos pirkliui Matysui ir Chanai (kilusiai iš Elijasbergų) Strašunams. 1870–1871 m. namas priklausė Chanai. Kam namas perėjo po jos mirties 1887 m., – nustatyti nepavyko, bet nuo 1888 m. Strašunų namas tarp nuomojamų verslui neminimas.

1888 m. 376 pos. namo brėžinys

Šiame name Joselis Rozensonas 1829 m. turėjo viešbutį, 1830 m. – biliardinę, 1831 m. – viešbutį. 1832 m. Zelmanas Kliačko – viešbutį, 1857 m. Boruchas Ryndziunskis – baldų krautuvę. 1859–1862 m. Leizeris Širvintas turėjo gelumbės ir kordo parduotuvę, jos metinė apyvarta siekė 2000 rublių. Name taip pat buvo Davido Dinerio juvelyrinė dirbtuvė, Osipo Nemano knygrišykla ir Giršos Peisacho Veilerio kirpykla. 1864 m. Mauša Dorcinas turėjo tapetų dirbtuvę, Šimelis Karšunas – kailių ir jų gaminių parduotuvę. Gronimas Pupkinas 1847–1854 m. galėjo turėti kolonijinių prekių krautuvę ir vyno rūsį, 1857 m. turėjo tabako bei buitinės chemijos ir tabako krautuves, 1859 m. – kailių, 1862 m. – vyno rūsį, 1864 m. – kolonijinių prekių ir tabako krautuvę bei vyno rūsį. Minėtų parduotuvių metinė apyvarta siekė 2000–4000 rublių.

1885 m. Matysas Strašunas turėjo vyno rūsį. 1886 m. verslą perėmė jo žmona Chana. Ji turėjo vyno rūsį ir smuklę. 1887 m. mirus savininkei įmonės buvo uždarytos. 1887 m. Ovsejus Chaimas Epšteinas turėjo vyno rūsį. Jų metinė apyvarta buvo 5 000–24 000 rb, pelnas – 500–1300 rublių. Dar šiame name 1888 m. Liudvikas Rudakas turėjo smuklę, kurios metinė apyvarta siekė 3000 rb, pelnas – 300 rublių.

411 pos.

Buvusio namo vietoje pijorai buvo pradėję statyti bažnyčią, tačiau pritrūko lėšų ir bažnyčia liko nebaigta. 1803 m. liepos 17 d. Romos katalikų Dvasinė kolegija nebaigtą pastatą amžino činšo teise išnuomojo architektui Vilniaus universiteto profesoriui Mykolui Šulcui, kuris pertvarkė nebaigtą pastatą į gyvenamąjį namą. Pasak Vlado Drėmos, šis pastatas kurį laiką buvo pats aukščiausias Vilniuje. Po tragiškos Šulco mirties namą paveldėjo architekto našlė. Apie 1857 m. jį įsigijo Tauba ir Aronas Lebensonai. Bevaikė Lebensonų šeima testamentu namą paliko Elenai ir kolegijos sekretoriui Maksimui Mandelštamams. Nuosavybė buvo patvirtinta 1903 m. Vilniaus apygardos teisme. 1897–1901 m. viešbutis Europa jau priklausė Mandelštamams. Netrukus, mirus Mandelštamams, pastatas atiteko jų sūnums Valentinui, Ernestui ir jų seseriai, Paryžiuje gyvenančiai Prancūzijos pavaldinei Margaritai Abbiat. 1905 m. sausio 18 d. vaikai pastatą už 200 000 rublių pardavė bajorui Mečislovui Bogdanavičiui. Namas buvo rekonstruotas, taip pat prašyta leisti pristatyti ketvirtą aukštą, tačiau leidimas neduotas. Neigiamas statybos valdybos atsakymas buvo paremtas tuo, kad užstačius ketvirtą aukštą pastatas siektų 17,7 m, o gatvės plotis buvo tik 9,25 m. Pagal miesto dūmos 1892 m. nutarimą statinių aukštis negalėjo viršyti gatvės pločio. Matyt, draudimas buvo apeitas, nes prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatas Vokiečių gatvės pusėje jau buvo keturių aukštų. 1910 m. padarytoje nuotraukoje matyti, kad viešbutis turėjo du įėjimus – iš Vokiečių ir Dominikonų gatvių.

1893 m. 411 pos. namo brėžinys

1828 m. šiame name pirklys Benjaminas Buchindyras turėjo knygyną, o Zegas Abramovičius – biliardinę. 1829 m. Zelmanas Kliačko prekiavo knygomis, 1829–1830 m. Icikas Nuretas su žmona Keilia – bakalėjos prekėmis ir vynu, 1831–1832 m. Zelikas Sluckis – bakalėja. 1848 m. čia galėjo prekiauti Elijašas Soloveičikas, turintis galanterijos ir baldų krautuvę, o nuo 1847 m. patalpas parduotuvei pradėjo nuomoti būsimieji namo savininkai Tauba ir Aronas Lebensonai. 1848 m. šiame name jie turėjo kolonijinių prekių, tabako krautuvę ir vyno rūsį. 1849, 1851–1854 m. dokumentuose nurodyta, kad Lebensonai prekiavo Vokiečių gatvėje Šulco name. Greičiausiai Lebensonai šiame name prekiavo iki XIX a. vidurio, kol jį įsigijo.

1857 m. prekybos patikrinimo ataskaitoje nurodyta, kad Lebensonas nuosavame name turėjo dvi krautuves (buitinės chemijos ir tabako), 1859 m. – tabako, kolonijinių ir buitinės chemijos prekių parduotuvę bei vyno rūsį, 1862 m. – kolonijinių prekių ir tabako parduotuvę ir vyno rūsį, o 1864 m. – kolonijinių prekių bei tabako ir kolonijinių prekių parduotuves, vyno rūsį ir smuklę. Tačiau jų metinė apyvarta 1857–1862 m. sumažėjo nuo 11 000 iki 6000 rublių.

Nauji savininkai Lebensonai pradėjo ir kitą verslą – pertvarkę pastatą ir pritaikė jį viešbučiui. Manoma, kad modernus Lebensonų viešbutis Europa duris atvėrė 1863 m., o 1872 m. gegužės 5 d. name kilo gaisras. 1885–1894 m. Europos viešbutyje buvo 64 kambariai, jį prižiūrėjo trys valdytojai, 1885 m. metinė apyvarta siekė 42 198 rb, pelnas – 9880 rb, 1898 m. – 70 000 ir 10 000 rublių.

 1849 m. šiame name buvo dar įsikūrusi pirklio Dmitrijaus Kornejevo parduotuvė, 1859 m. – Gronimo Pupkino baldų parduotuvė, taip pat 1857–1859 m. veikė Leibos Rapoporto knygynas. 1862 m. čia veikė pirklių parduotuvės: Izraelis Gliobusas turėjo metalo gaminių, Aleksandras Lifšicas – knygyną, Borisas Rindziunskis – baldų parduotuvę. Šių parduotuvių metinė apyvarta siekė 1000–2000 rublių. 1862 m. miestiečiai Taicas Notelis ir Aizikas Kalvarijas turėjo juvelyrines dirbtuves, o 1864 m. Šliomas Abraomas Nemzeris – laikrodžių dirbtuvę, Šivelis Karšunas – knygyną, Ita Nodkind – pinigų keityklą, Boruchas Rindziunskis – baldų parduotuvę.

Iki 1885 m. kurį laiką veikė Karlo Ditricho gelumbės parduotuvė. 1885 m. Aizikas Eigesas turėjo lempų ir žibalo, 1885 m. Berkas Minkesas ir 1888–1889 m. Abraomas Liasas – kailių ir jų gaminių parduotuves. 1897–1898 m. čia Gerardas Cerpinskis laikė vyno rūsį ir kolonijinių prekių parduotuvę ir restoraną. 1898 m. Aleksandras Andrejevas prekiavo geležies ir plieno gaminiais. Šiame name buvusių parduotuvių metinė apyvarta devintajame dešimtmetyje buvo 4000–5000 rb, pelnas – neviršijo 500 rb, paskutiniame dešimtmetyje – 8000–20 000 rb, pelnas – 800–2000 rublių.

Name buvo įrengtas modernus alaus baras ir restoranas, kurį 1898 m. nuomojosi G. Gerpinskis, 1899 m. – I. Šumanas, 1903 m. – Aleksejus Bulyginas, o 1910 m. namo nuotraukoje matyti, kad pirmame aukšte iš Vokiečių gatvės pusės tebeveikė 1899 m. įsikūrusi A. B. Kapspromo parduotuvė – jos metinė apyvarta 1894 m. siekė 40 000 rb, pelnas – 4000 rublių. Čia buvo prekiaujama muzikos instrumentais, siuvimo ir spausdinimo mašinėlėmis, dviračiais ir kitomis technikos naujovėmis.

Apibendrinimas

Susipažinę su pirklių parduotuvių raida nesunkiai galėjome pastebėti, kad XIX a. pradžioje ir XIX a. pabaigoje parduotuvėse siūlomų prekių asortimentas labai skyrėsi. Kodėl? Šis klausimas reikalauja išsamesnių paaiškinimų.

XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia buvo nepalanki plėtoti pirklių veiklą. Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo į Rusijos imperiją inkorporuotame Vakarų krašte susidarė nepalanki politinė ir ekonominė situacija: neapibrėžta politinė padėtis, Rusijos kariuomenės įvedimas ir naujų politinių jėgų atėjimas į valdžią, politiniai neramumai, sumaištis ir neaiškus krašto likimas, naujų įstatymų įvedimas, pirklių suskirstymas į tris gildijas pagal pasirinktą veiklos kryptį, deklaruojamą pagal sąžinę, kapitalo dydį ir išperkamųjų liudijimų kategoriją, privalomą kapitalo, nuo kurio buvo skaičiuojamas mokestis, registraciją – visa tai pirmaisiais imperijos valdymo dešimtmečiais galėjo priversti pirklius laukti, neviešinti savo kapitalo, pristabdyti veiklą. Tai galėjo būti natūrali gyventojų reakcija į naujos valdžios diegiamas naujoves, kurios kėlė tam tikrą sumaištį.

Pirkliai turbūt pasijuto tvirčiau,  kai po 1812 m. karo stabilizavosi politinė ir ekonominė padėtis, kai 1824 m. išleidus palankesnį pirkliams įstatymą, pasidarė aiškesnės jų verslo teisės ir galimybės, kai pirkliai, matyt, aklimatizavosi naujoje socialinėje ir teisinėje aplinkoje.

Tačiau XIX a. pirmojoje pusėje svarių ekonomikos pokyčius neįvyko. Pajungtos Lenkija ir Lietuva buvo politiškai nestabilus regionas, dėl 1831 ir 1863 m. sukilimų Lietuva virto sukarinta uždara imperijos pasienio zona, o menkas gamybos išsivystymo lygis, protekcionistinis ekonominės politikos pobūdis ir aukšti muitų tarifai ribojo prekybos ryšius.  

Lietuva savo tempais ir rezultatais atsiliko ir nuo Vakarų Europos, ir nuo ekonomiškai pažangesnių Rusijos imperijos regionų, vis dėlto poreforminiu laikotarpiu plėtojosi pramonė, intensyvėjo žemės ūkis, formavosi vidaus rinka, didėjo gyventojų, sėkmingai prisitaikančių prie naujų sąlygų, pajamos. Plečiantis pramonei ir mažėjant transporto kaštams (geležinkelių nutiesimo išdava) XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje išplito masinės gamybos prekių pasiūla. Tai keitė gyventojų poreikius. Šias permainas galima pastebėti ir analizuojat prekių asortimentą.

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais pirkliai daugiausia prekiavo „patikrintomis“, mažiau rizikingomis prekėmis – audiniais, manufaktūra ir tekstile, buitine chemija (tuomet vadinta москательный товар – dažai, klijai, techninė alyva, lakai ir kitos cheminės medžiagos), tabaku ir jo gaminiais, muilu ir žvakėmis. XIX a. pirmojoje pusėje Rygos, Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos, Gardino, Naugardo pirkliai į Vilnių gabeno užsienio prekes: cigarus, Burgundijos vynus, šampaną, romą, anglišką porterį, sidabro dirbinius, kilimus, medikamentus, galanterijos prekes, skrybėlaites, madingus drabužius, plonus geresnės kokybės fabrikų gamybos audinius (drobę, šilką, medvilnę), fajanso, porceliano, stiklo indus. Šios prekes daugiausia buvo skirtos negausiam pasiturinčių bajorų ir aukštų valdininkų sluoksniui.

Į Vilniuje kasmet rengiamą Šv. Jurgio mugę buvo gabenta galanterija iš Maskvos ir užsienio, kolonijinės prekės (arbata, cukrus, aliejai, kai kurios daržovės ir kita), aukso ir sidabro dirbiniai iš Maskvos, Sankt Peterburgo bei Varšuvos, pasidabruoti dirbiniai iš Varšuvos ir užsienio, metalo, melchioro ir vario dirbiniai, audiniai (šilkas, vilna, drobė, kartūnas, multinas), persiški kilimai, šilkinės skaros, chalatai, kojinės, apatiniai, gatavi drabužiai, avalynė, baldai, lokių, lapių, meškėnų kailiai, dažai, prieskoniai iš Rusijos ir užsienio, degtukai, Rusijos fabrikų krištolo, fajanso ir porceliano indai, kiniška arbata, uogienės, daržovės, turkiškas tabakas. Nuo 1862 m. minimos atvežtinės marmuro statulėlės ir meno kūriniai.

Panašus asortimentas šeštojo dešimtmečio pabaigoje–septintojo pradžioje buvo ir parduotuvėse. 1857 m. ir toliau populiariausia buvo prekyba audiniais, didėjo galanterijos, buitinės chemijos, tabako ir jo gaminių parduotuvių skaičius. Kiek mažiau buvo metalo gaminių, kailių, odos, siuvimo reikmenų parduotuvių. Tiesa, veikė kelios paveikslų, avalynės krautuvės ir keli knygynai. Septintajame dešimtmetyje pamažu pradedama prekiauti gatavais drabužiais ir baldais. Tokių parduotuvių buvo visai mažai: iš 464 Vilniuje atvirų parduotuvių (taip vadintos mažmeninės prekybos parduotuvės, t. y. parduotuvės, atviros pirkėjui) generalinio patikrinimo sąraše buvo tik keturios gatavų drabužių ir trys baldų parduotuvės.

Beje, dėl duomenų stokos nėra galimybių išsamiau nustatyti prekių asortimento plitimą XIX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais, tačiau manytina, kad prekių paklausa mažai kito, nes menka pramonė mažai keitė plataus vartojimo prekių asortimentą.

Šiuo laikotarpiu Vakarų krašte kūrėsi ketaus liejinių ir mašinų, plieno ir vario dirbinių, vielos ir vinių, degtukų, virvių ir lynų, aliejaus bei kitos gamybos įmonės, taip pat veikė aukso ir sidabro dirbinių, avalynės cechai ir drabužių siuvyklos, pozumento dirbtuvės.

Vietinės pramonės įmonės daugiausia plėtė ir tobulino tradicines gamybos šakas: plytų, koklių, čerpių, stiklo, popieriaus, terpentino ir dervos, odos, spirito, alaus ir midaus, tabako, muilo ir žvakių gamybą. Smulkūs gamintojai orientavosi į plataus vartojimo prekių ir maisto produktų gamybą. Pagal gamybos šakas Vilniuje buvo gausiausia cechų, apdorojančių odą, maisto produktus, gaminančių medžio, metalo gaminius, mažiau buvo drabužių ir tekstilės cechų, tačiau jie, daugiausia siuvėjų, buvo dideli.

Istorikų surinkti duomenys rodo, kad XIX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo pradžioje prasidėjo intensyvesnis fabrikų steigimasis. Plintant fabrikinei gamybai Vilniuje išryškėjo lengvosios pramonės plataus vartojimo prekių vartojimo pokyčiai: daugėjo galanterijos, indų, avalynės, pirštinių, skrybėlių, kailių, popieriaus ir kanceliarinių prekių, tapetų parduotuvių. Padidėjo vaikų žaislų, grindų šepečių, dirbtinių gėlių prekybos įmonių apyvarta. Aštuntajame–devintajame dešimtmečiais padidėjo prekyba kailiais, prieskoniais, nėriniais, baldais. Kartu aštuntajame dešimtmetyje keitėsi maisto vartojimo poreikiai: populiarėjo arbatos parduotuvės, plito bakalėjos, bandelių ir konditerijos parduotuvės.

XIX a. pabaigoje tradiciškai pelningiausia išliko prekyba gyvulininkystės produktais, miško medžiagomis, bet greta pradėjo įsitvirtinti prekyba aprangos reikmenimis ir kosmetikos prekėmis. Buvo steigiama daugiau namų apyvokos ir apdailos reikmenų, emaliuotų indų, retenybių, agrotechnikos, vaisių, alaus, mineralinių aliejų krautuvių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje atsirado daugiau gatavų drabužių ir avalynės, baldų, indų, juvelyrinių dirbinių, natų ir knygų, muzikos instrumentų, paveikslų, ketaus ir metalo gaminių, popieriaus ir kanceliarinių prekių parduotuvių. Padidėjo jų apyvarta. Plėtėsi prekyba tokiomis naujovėmis, kaip gumos gaminiai, žibalinės lempos, sieniniai laikrodžiai, siuvimo mašinos, dviračiai, gramofonai, elektros reikmenys ir kita.

Prekių asortimentas labai pasikeitė XIX a. devintojo dešimtmečio viduryje, tačiau esminis vartojimo lūžis įvyko paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, kai sparčiai plėtojosi pramonė ir žemės ūkis, augo vartotojų mokumas, atsirasdavo daugiau pramoniniu būdu pagamintų, patrauklių prekių už prieinamą kainą. Plintanti plataus vartojimo prekių pasiūla keitė gyventojų poreikius. Tiems poreikiams tenkinti steigta daugiau parduotuvių.

Šaltiniai
Lietuvos valstybės istorijos archyvas:
fondas 515 (Vilniaus gubernijos iždo rūmai)
fondas 517 (Vilniaus gubernijos mokesčių komisija)
fondas 525 (Vilniaus ir Kauno žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba)
fondas 937 (Vilniaus miesto dūmos raštinių dokumentai)
fondas 938 (Vilniaus miesto statybos valdyba)
Rusijos valstybės istorijos archyvas Sankt Peterburge:
fondas 1343, ap. 39 (Heroldijos departamentas)
Памятная книжка Ковенской губепнии на 1894 год.
Памятная книжка Виленской губепнии на 1879, 1888, 1890 годы.
Северо-Западное слово, 1898–1902 год.

Literatūra
Ambrulevičiūtė A. Vilniaus pirkliai žydai 1801–1861 m. (sąrašas), Vilnius, 2012.
Čaplinskas A. R. Vilniaus gatvių istorija. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės, Vilnius, 1998.
Čaplinskas A.R. Vilniaus gatvių istorija. Valdovų kelias. Didžioji gatvė. Vilnius, 2002.
Drėma V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991.
Kirkoras A. H. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Vilnius, 2012.
Merkys V. Vilniaus amatininkų cechų skaičiaus dinamika XIX amžiuje, LTSR MAD, serija A, 1961, t. 1 (10), p. 49–70.
Merkys V. Vilniaus darbininkų padėtis 1900–1904 metais, LTSR MAD, serija A, 1957, t. 2, p. 37–53.
Merkys V. Lietuvos miestų gyventojų tautybės XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje klausimu, LTSR MAD, serija A, 1958, t. 2 (5), p. 85–89. 
Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, Vilnius, 1976.
Šalčius P. Lietuvos prekybos istorija, Raštai, Vilnius, 1998.
Šiaučiunaitė-Verbickienė J. Bendruomenės įsikūrimas ir sklaida, Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas. Vilnius, 2009.
Technikos paminkliniai objektai, Vilnius, 1981.
Аграновский Г., Гузенберг И. Вильнюс: по следам литовского Иерусалима. Вильнюс, 2011.