Memorialai

2013 m. rugsėjo 21 d.,
Žygimantų g. 6, Vilniuje
buvo atidengta profesoriaus Josifo Rebelskio atminimo lenta

Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-metį  buvo atidengta atminimo lenta žydų našlaičiais besirūpinusiam profesoriui Josifui Rebelskiui. 1944-aisiais profesorius įkūrė žydų vaikų namus ir mokyklą, padėjusią jiems pokariu grįžti į normalų gyvenimą.

J. Rebelskis dirbo kariuomenės vyriausiuoju psichiatru. Supratęs, kad išlikusiems gyviems žydų vaikams būtinai reikia padėti, juos priglaudė savo ligoninėje.
Vėliau dabartinėje sostinės Žygimantų gatvėje J. Rebelskis įrengė specialias patalpas, kuriose galėtų gyventi ir mokytis vaikai. Išgyvenusiems žydų vaikams reikėjo itin daug dėmesio ir priežiūros, kad jie galėtų grįžti į normalaus gyvenimo vėžes – dėl to ir buvo įkurti žydų vaikų namai ir mokykla.
Profesorius 1948-aisiais buvo nuteistas ir įkalintas, o po metų mirė. Mokykla dar veikė iki 1950-ųjų, o joje mokytis galėjo iki 80 vaikų. Nemažai jų vėliau išvyko gyventi į Izraelį.

2011 m. balandžio 28 d.,
Basanavičiaus g. 22, Vilniuje
buvo atidengta žymaus Vilniaus žydų poeto  Abramo Suckeverio atminimo lenta

Abraomas Suckeveris gimė 1913 m. Smurgainyse, rabinų chasidų šeimoje. Ten gyvenę žydai 1915 m. buvo rusų deportuoti, nes buvo įtariami padedant puolančioms vokiečių pajėgoms. Suckeverio šeima atsidūrė Sibire, Omske. Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Vilnių. A.Suckeveris lankė lenkų-žydų gimnaziją, nuo 1930 m. priklausė žydų skautų grupei.
Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Trisdešimtųjų metų pradžioje susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne" („Jaunasis Vilnius"), L. Volfo kvietimu į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.
Jo pirmasis eilėraštis pasirodė 1932 m. skautų grupės žurnale. Nuo 1934 m. jo kūriniai periodiškai buvo spausdinami Varšuvos ir Vilniaus žurnaluose. 1937 m. pasirodė poeto pirmasis eilių rinkinys Lider ("Dainos").
1941 m. buvo įkurtas Vilniaus getas. Jame atsidūrė ir A.Suckeveris, tačiau iš jo vėliau pabėgo, partizanų būriuose kovėsi su naciais. J. Paleckio rūpesčiu buvo išgabentas lėktuvu per fronto liniją į Maskvą. Po karo drauge su rašytoju Š. Kačerginskiu rinko išlikusią JIVO medžiagą, sovietinėje Lietuvoje įsteigė žydų muziejų, kuriame buvo kaupiamos karo metu išlikusios kultūros vertybės. Kaip liudininkas A. Suckeveris 1946 m. dalyvavo Niurnbergo procese.
1947 m. A. Suckeveris atvyko į Palestiną ir apsigyveno Tel Avive. Čia 1948 m. išėjo jo knygos „Di jidiše gas" („Žydų gatvė") bei „Geheimštot" („Paslapčių miestas"), kuriose vaizduojamas Vilniaus žydų gyvenimas, niūri geto kasdienybė, kanalizacijos šulinių tamsa, nepalaužtos dvasios didybė ir pasipriešinimas pavergėjams.
Nuo 1949 m. A. Suckeveris redaguoja žurnalą „Di goldene keit" („Auksinė grandinė"). Savo pokarinę kurybą A. Suckeveris didžia dalimi skyrė prisiminimams apie Lietuvos žydus, nemažiau svarbu, kad ji sukurta jidiš kalba, taip prisidedant prie pastangų išsaugoti šį Rytų Europos žydų kultūros fenomeną.
1966 m. A. Suckeveris už savo kūrybą buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai gauti. Tačiau politinė konjuktūra nulėmė, kad premijuotas būtų hebrajų kalba rašantis autorius – premija atiteko prozininkui Š. Agnonui.
Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga 2008 m. vasario 16 dieną Prezidentas apdovanojo Abroamą Suckeverį valstybiniu apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Taip buvo įvertini šio litvako nuopelnai Lietuvai. Šio apdovanojimo mintis kilo Litvakų fondui, pasiūlymas buvo pateiktas Užsienio reikalų ministerijai, kuri palaikė šią idėją.
Informacijos šaltinis: Vikipedija